Kasdieniai patarimai dukrai #281

Tada jai nebuvo nė aštuoniolikos. Tikri gražūs pirmi jos jausmai, tačiau kaip dažniausiai tokiame amžiuje atsitinka jaunuoliui teko paklausyti mamos, mat toji mergina kaip kandidatė  į ateities marčias buvo išbrokuota, nes… buvo ne iš tos pasakos. O be to abu jauni, kvaili, kokios dar čia meilės visam gyvenimui? Tiesiog pirmoji ryški meilė ir tiek.

Jis, aišku, kovojo prieš mamos meilę už savo meilę. Bet mama laimėjo. Jis kartą išėjo kaip visada ir … nebesugrįžo. Ji buvo įskaudinta. Kankinosi. Labai ilgai. Gyvenimas atrodė baigtas ir norėjosi jį baigti tiesiogine prasme. Taip, visos žaizdos užsitraukia, kad ir kokios didelės ir gilios jos būna. Praėjo daugiau kaip 19 metų, bet jos galvoje (ar širdyje?) jis vis dar gyvena. Ir dabar kiekvieną rytą  dažydamasi prieš veidrodį ar apsirengdama ji pagalvoja: „Noriu gražiai atrodyti, o gal jį susitiksiu?“. Kažkada po dešimtmečio atsitiktinai sutiko. Išgėrė kartu kavos. Kai paklausė, kaip  gyvena, jis atsakė: „Gerai. Turiu žmoną ir šunį“. Tai nuskambėjo labai liūdnai. Ji atrodė puikiai, pasakojo apie savo atsakingą darbą, šeimą, jis palydėjo ją iki mašinos ir išpūtė akis: „Čia tavo? Ir tu vairuoji?“. Dabar ir mamos nuomone  ji būtų puikiai tikusi į porą. Daugiau jie nesimatė, bet vis tiek kiekvieną rytą ji galvoja, kad turi puikiai atrodyti, nes galbūt jį vėl sutiks.

Nežinau kaip kiti, aš kasdien negalvoju, kad norėčiau sutikti savo praeitį. Na, gal ne taip stipriai mylėjau? O gal todėl, kad mano pirmoji meilė gyvena nepasiekiamai toli? Taip ar kitaip, Tu visada tyliai mylėsi savo pirmąją/tikrąją meilę. Visada. Ir net jei ta meilė tave žiauriai įskaudino.Arba jei tu ją įskaudinai. Gal prisiminsi kasdien, gal tik kažkokią vieną ypatingą dieną per metus. Taip kažkaip keistai susukta žmogaus atmintis ir nieko nepadarysi. Tiesiog su tuo reikia išmokt gyventi toliau.

 

Pirmyn Įrašas

Ankstesnis Įrašas

Komentarų: 0

© 2017 PROTO AISTROS

Temą sukūrė Anders Norén