Noriu tavęs pavydėti, mielasis!

Panašu, kad neturiu sveiko savininkiškumo jausmo. Gal kvaila, keista, nenormalu? Gal ir taip.
Niekada netikėjau, kad mano dukra priklauso man. Taip, aš ją pagimdžiau, bet visada turėjau  keistą jausmą, kad ji yra tiesiog man paskolinta. Tarsi aš buvau pasirinkta tam tikrai misijai. Mano pareiga ir malonumas buvo ją auginti, mokyti, lavinti, puošti, prikimšti jos galvelę visokių dalykų, kurie jai gyvenime pravers, suformuoti jos asmenybę ir  kiek mano jėgos ir mokėjimas leido padaryti žmogumi, kuriuo galiu didžiuotis. Mūsų santykiai yra nuostabūs, bet ji jau suaugo ir aš turiu paleisti. Ji priklauso pasauliui – ir jis jos laukia.

Niekada netikėjau, kad nors vienas vyras,  su kuriuo praleidau tam tikrą gyvenimo periodą, kaip nors priklausė man. Taip, jų mintys kartais tampdavo manosiomis, jų pomėgiai švelniai įsitrindavo tarp mano hobių, jo draugai nejučia tapdavo gerais mano draugais net ir po to, kai santykiai su JAIS baigdavosi.  Visada norėjau išsiaiškinti, kodėl man nepavydu. Maniau, kad gal taip yra dėl to, jog nemyliu, gal dėl to, kad jie (kartais) buvo vedę, kad jie niekada nebuvo mano svarbiausieji? Gal tiesiog dėl to, kad  suprantu žmogišką prigimtį. Mes esam vieniši ir vieni savo gyvenimuose, nesvarbu, kad kartais mes esam su kažkuo tam tikrais gyvenimo tarpsniais.

Ar aš bijau dalintis tuo vyru  su bet kuo (karjera, politika, vaikais iš ankstesnių sąjungų,  pomėgiais, moterimis)?  Ne, nes jis man nepriklauso, kaip ir mano dukra. Jis paskolintas man dėl kažkokios priežasties.  Gal sezonui, gal metams, gal visam gyvenimui. Dėl atsitiktinumo ar sutapimo. Bet jis man  nepriklauso,  todėl aš jo nepavydžiu. Pavydas yra konkurencijos baimė. Baimė, kad tave lygins su kažkuo ir tu pralaimėsi. Man nebaisu dalintis, nes aš nebijau prarasti.

Ir jei jis pareina, tai reiškia, kad aš esu aukščiau tos konkurencijos. Jei jis negrįš vieną dieną, žinosiu,  kad jis tiesiog aklas ir nesupratingas, nepakankamai protingas ir bevalis. Ar man  jo reikia tokio? Ne.

Taip, gal aš ir kalė:) O tu?

Tik norėčiau kartą pajusti juodą pavydą.  Mielasis, padaryk taip, kad tavęs pavydėčiau!