Bandomoji pensija arba pabandymas gyventi kitaip

Rašiau tai prieš porą metų. 

Tada buvau smarkiai įsisukusi į nesibaigiančius  projektus, keliavau, dirbau mėgstamą darbą.

Ir kažko trūko. Labiausiai – laiko

Dabar, kai jau ketvirtas mėnuo esu be darbo ir kupina veiklos, skaitau tai, ką tada rašiau ir nereikia nieko taisyti.

Bedarbystė taip pat yra galimybė.

Kaip ir bandomoji pensija, puiku, jei už ją iš anksto sumokėjo sąžiningas  darbdavys.

Kai mums trisdešimt, gyvenimas mums atrodo dar daug žadantis. Ir begalinis. Reikia auginti vaikus, mokėti paskolas, džiaugtis uždarbiu ir išlaidomis.

Kai mums keturiasdešimt, daug pirmųjų kartų jau tik prisiminimuose ir daug kas atrodo nuobodu ar nusibodę. Kai vaikai išskrenda ir lizdas lieka tuščias, pats laikas pagalvoti apie save. Jei dar mokame galvoti apie save. Jei ne, teks mokytis.

Mes bent jau mintyse turim svajonių sąrašą, kai būname visai atviri sau, prisipažįstame, kad yra dalykų, kurių niekada nebandėme, bet vis dar norėtume; kad priimtume iššūkius, kuriems kažada buvome pernelyg atsargūs ar nepasiruošę;  vis dar yra daiktų (taip, ir jų) kurių norėtume turėti  ir įpūdžių, kuriuos būtų verta patirti.

Bet mums reikia …laiko. Drąsos jau yra  ir noro dar liko.

Darbas darosi nuobodus, draugai – seni, o gyvenimas – nuspėjamas.

Reikia pertraukos.

Žmonės, kuriems jau 40+ turi turėti teisę į poros metų bandomąją pensiją, kad galėtų patirti naujų įspūdžių, padaryti naujų asmeninių atradimų ir gautų įkvėpimo tinkamu laiku, kad judėtų pirmyn.

Norėčiau…

Sąrašą beliktų surašyti. Nors, tiesą sakant, nebūtina laukti tokio neįmanomo dalyko kaip bandomoji pensija, nes kasdien gali patirti kažką naujo.

P.S. Tik kartais tokiam amžiuje kai kas jau yra beviltiškai per vėlu. Nedžiugina, bet baisiai juokinga  :)

Jei patogiau  FACEBOOKE — http://www.facebook.com/protoaistros , arba TWITTER – @protoaistros