Ankstyvas ruduo daužosi obuoliais, įvažiuoju tėvukų į sodą ir matau savo mamą kuri, kaip paiškėja vėliau, naudodama visas kadais pamirštas lenkų kalbos atsargas bando susikalbėti su juodbruvu vyruku pačiame jėgų žydėjime. Panašus į Karlsoną, neslėpsiu. Tas Karlsonas, sustabdęs savoautomobilį siauram sodininkų bendrijos kelyje, atsidaręs bagažinę kažką energingai ir graudžiai aiškina. Buvau it geroji samarietė – laiku ir vietoje- bet taip būna retai. Istorija keliais sakiniais – Jacekas (Karlsonas) važiavo iš Lenkijos ar Baltarusijos, vežėsi prekių, suprantu, kad jis kažkoks tarptautinio masto keliaujantis prekiautojas. Dabar turįs važiuot į Baltarusiją ir todėl nori tas likusias prekes parduoti, nes reikės baisulingus muitus jam mokėti. Kone ašaros jam trykšta, liūdesys slegia pečius, beviltiškumas žeidžia žiūrovų širdis.
Mama pasiruošusi ir tas prekes pasaugoti, gal net puodų rinkinį pirkti – net kainos neklausia, ir kaimynams parekomenduoti, kad nusipirktų stalo įrankių komplektą neapsakomo grožio aksominėje dėžėje. Norisi išgelbėti žmogų. Ne kitaip. Nes žinau savo mamą. Ji aplėks visus sodo kaimynus, kuriems reikia vaistus suleisti, šiltnamius uždaryti – atidaryti, pakonsultuoti dėl burokų ar aviečių, skruzdėlių ar turklių, aptarti vandens tiekimo sutrikimus ir atnešt pietų kaimynei, kuri pluša nosį į žemę įkišusi taip, kad nespėja apie savo skrandį pagalvoti.
O aš bjauri, žinau. Galiu be srupulų parodyt kelią į Baltarusiją ar nurodyt kryptį pačiu trumpiausiu seksualiniu maršrutu, apsisukt ant kulno ir pasitraukt, bet manęs nesugraudins verslininkas, nesėkmingai susidėliojęs savo logistikos planą. It juo labiau nesiruošiu jo finansiškai gelbėti.
Kita istorija, išgirsta iš draugės. Aštuoniasdešmtmetę garbią vilnietę gatvės perėjoje užkalbino automobiliu važiavę vaikinai, kurie paskui smagiai ir elegantiškai jai pardavė kažkokių puodų komplektą. Puikus aptarnavimas – ir iki banko nuvežė, ir namo parvežė, tik kad tie puodai kainavo gerokai per tūkstantį litų, o tai pagyvenusiai poniai jų nė nereikėjo. Bet turbūt irgi jautėsi gerą darbą padariusi…Kol nepamatė, kiek tokie ar panašūs puodai parduotuvėje kainuoja.
O jei gerasis mobiliojo ryšio operatorius paskambina ir pasiūlo naują telefoną, tai visai negali atsisakyt. Juk Tau paskambino, Tau siūlo. O jei ką tik iš miego prabudusi garbi ponia ar ponas, tai ir sutinka. Nedaug ten pinigų mokėti, kas kad metus ar porą metų, o telefonas naujas ir gražus. Kai atveža kurjeris, tai jau visai negali atsisakyt. Nepatogu, juk žmogus važiavo, stengėsi. O telefonas vis dar gražus ir naujas, bet kažkos svetimas, nesuprantamas, sudėtingas ilsisi sau spintoje. Ir po 10 metų bus gražus. Menkas paminkliukas idiotiškai išleistiems pinigams atminti.
Bet būna dar sudėtingesnių situacijų, kuriose brandaus amžiaus ponai ir ponios pradeda elgtis keistokai. Tarkim, juos pasikvietė į prezentaciją ir pamaitino kotletais. Tuo pačiu parodė, pademonstravo įvairiausių dalykų, be kurių tiesiog neįmanoma gyventi. Tie kotletai labai stiprus dalykas, jie verčia jaustis ne tik sočiu, bet ir dėkingu. . Būtinai turi nusipirkti kokią lėtaeigę sulčiaspaudę už dvi pensijas. Ir nesvarbu, kad pinigų morkoms jau neužteks.
Žiūriu į pensininkus, kurie indus vos ne sausuoju-cheminiu būdu plauna, taupo pinigus neįsijungdami šildytuvo žvarbiais vakarais, medžioja akcijas visose aplinkinėse parduotuvėse, bet perka kavos aparatus, kuriems reikia specialių kavos “tablečių“, kažkokias pripučiamas pirtis, sveikatą dovanojančias sulčiaspaudes ir nuostabiai migdančias antklodes.
Iš dėkingumo, nuolankumo, kvailumo, nežinojimo? O gal….
Jie perka svajonę. Nes nori gyventi gražiau. Bet ta svajonė ne jų. Ji jiems parduota.
O kai nusiperki svetimą svajonę, atrodo, kad ją reikia slėpti giliau tarsi savo gėdą.
O man regis, kad svetimą svajonę privalu grąžinti ir atsiimti savo pinigus. Nedelsiant. Tik praregėjus.
Dabar bandau gražinti vieną svetimą svajonę, kurią labai pagyvenusi ponia nusipirko skaniai pavalgiusi.
Istorija turės tęsinį. Su praktiniais patarimais.
PROTO AISTROS 