Komplimentai nepažįstamiesiems

Londonas, M&S, Oxford St.

Gal prieš dešimtį metų. Ilga eilė prie kasos, pirkinių krepšyje arbatos ir saldumynai lauktuvėms iš komandiruotės. Kasininkė iš tų juodaodžių,  į kurias vyrai gali žiurėti neatitraukdami akių ir vienas dievas težino, kas tada dedasi jų galvose ar kelnėse… Į jas ir moterys žiūri su neslepiamu pavydu – visko daug ir tas viskas, ko yra daaaaug, kone varva nepaprastu žavesiu. O toji kasininkė skenuoja prekes ir nudelbusi akis kažką stebi. Paskui pakelia galva, nusišypso ir sako – “Labai gražus jūsų žiedas. Ar parodysit iš arčiau? Gražus. Ir jums tinka“. Niekas eilėje nezirzia, nusišypsom abi, palinki geros dienos, ji lieka, aš išeinu. Man smagu. Aš, žinoma, puikiai žinau, kad tas žiedas yra nerealus, toks ir anoks. Kitaip jis dūlėtų tarp kitų neišskirtinių daiktų. Ar kasininkei  tai buvo asmeninio intereso  žybsnis, ar tokia tada buvo tinklo politika – nestandartiškai bendrauti su klientais – nežinau. Man buvo smagu, mat Londone buvau pastebėta. Išskirta iš minios. Londone gauti komplimentą vidury gatvės iš praeivio ar praeivės – jokia naujiena stilingai moteriai, o va, kad pasipirštų… Panašiai kaip tam antros jaunystės baikeriui,  apsižergusiam Harley, kuriam vis dar dar mojuoja vaikai, bet jau nebesišypso jaunos merginos :)

Vilnius. Prekybos centras

Juokiausi plyštančiu pilvu, kai draugė pasakojo istoriją, nutikusią prie kasos. Panašu, kad ten nutinka smagių istorijų. Moteris su nediduke, bet jau mokyklinio amžiaus dukra stovi eilėje. Prieina vyriškis, akimirkai palikęs savo damą,  ir sako moteriai su vaiku “ Jūs taip dieviškai kvepiat, aš tik noriu jus pauostyt“. Istorija nutyli, ar jis paklausė to dieviško aromato pavadinimo, bet ir mama, ir dukra buvo gerokai nustebusios. Kai ponui į parankę įsikabino jo dama ir jie nuėjo, pirmoji atsipeikėjo mokinukė: “Mama, bet mes tėčiui apie tai nesakysim, ar ne?“  Kokie buvo to pono poelgio motyvai, žino tik jis pats, tačiau  situacija buvo verta ne tik plunksnos, bet ir vaizdo įrašo.  Ką gali žinoti, gal tam ponui gerokai galvą susuko svaigūs svetimos moters kvepalai, kad jis išdrįso taip pasielgti?

Švedija. Miesto autobusas

Jauna mergina ankstyvą pavasarį  važiuoja  autobusu. Su skrybėle, dailiu šaliku, juodu paltuku, jauna, žavi, švytinti jaunyste ir veidą kartkartėmis nutvieskiancia šypsena.  Kažkada kelionės vidury akys sutinka labai  elegantiskos ir labai pagyvenusios moters žvilgsnį, o tada  išgirsta  komplimentą apie stilingą  skrybėlės ir šaliko derinį.  Jauna mergina sutrinka, santūriai padėkoja, bet iš autobuso išlipa dar labiau šypsodamasi ir bent penkiais centimetrais aukštesnė.  Kodėl ta elgantiškoji ponia nepatylėjo? Kad įpūstų pasitikėjimo jaunai merginai?  Gal tiesiog norėjo šnektelti…

Kopenhaga. Oro uostas

Tautų ir maršrutų sankirta, visi zuja, skuba, kunkuliuojasi. Moterų tualetas.  Dvi brandžios moterys iš skirtingų šalių ir skirtingų, bet ankstyvų skrydžių susitinka prie didelio veidrodžio.  Ne prie praustuvų, prie kito, su  tarsi specialiai padaryta lentynėle.  Išsitraukia savo kosmetines ir it dirigentui mostelėjus pradeda ryto ritualą netradicinėje vietoje. Vieną po kitos traukia tūbeles, tūteles, pieštukus,  teptukus  ir slepia savo veidus, per kuriuos pėdsakus palikdamas perėjo miego trūkumas, pralėkė skrydžio dehidratacija ir būsimos dienos stresas. Abi kartais šypteli viena kitai ir susikaupusios tęsia darbą – tarsi tapytų savo autoportretus iš laimingos vakarykštės dienos. Viena greitesnė – ji brūkšteli paskutinį potėpį per lūpas ir šypteli kitai.

– Thanks for your company! Charming make-up, by the way!

  • You look amazing too, have a great day!

Moteriško grožio sąmokslo bendrininkės šypteli ir išsiskiria, kad niekada nesusitiktų. Moterų komplimentas viena kitai nebuvo kerštas,  ne bandymas įgelti, o noras patikėti, kad diena bus sėkminga. Kas žino, kas jų laukė – derybos, teismo posėdis, darbo praradimas ar paaukštinimas? Taip gražiai mudvi abi nuėjom į skirtingas savo dienas…

Vilnius. Prekybos centro kavinė

Trumpas stabtelėjimas  po efektyvaus pirkinių sprinto. Vienišauju su laikraščiu ir kava. Šalia šnekučiuojasi  dvi moterys – gal mama su dukra? Tyliai vyresnioji ponia prieina,  ilgai atsiprašinėja už būsimus  trukdymo nepatogumus.  Nujaučiu, kokia tema. Nors nemanau, kad jai patiko mano kepurė su užrašu. Kvepalai? Vargu. Bet ji labai norėtų pamatyti mano kairę ranką.  Su žiedais  (spirgu apie tai papasakoti draugei, kuri juos darė). Parodau. Trumpai pakalbam apie kianito ir labradorito žavesį. Atsisveikindama ji dar kartą atsiprašo.  Nesuprantu.  Už ką? Už tai, kad jos susidomėjimas nudžiugino mane? Už tai, kad pasijutau įdomesnė uz maždaug penkiolika moterų netoliese, nes renkuosi kitokius žiedus ir derinu juos kitaip?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Visada smagu gauti komplimentų. Tik  bėda, kad nemokam nei jų sakyti, nei jų priimti. Juos lengviau pasakyti draugams, vaikams, tėvams, nei visai nepažistamiems žmonėms.  Numesti standartinę frazę “Gerai atrodai“ savo bendradarbei ar draugei yra paprasta.  Išgirsti tokią standartinę frazę iš vyro, kuris aplink tave bando megzti romantinius voratinklius – žiauru.

Mes mokam meilikauti ir murkti, kai mums reikia kažką gauti… Ne, nebūtinai kailinius.  Bet pasakyti gražų žodį tam, kas patraukė mūsų akį, netikėtai gražiu elgesiu bakstelėjo į širdį, suvirpino jausmus ar pakuteno protą – čia yra  tikras dalykas. Nors iš pirmo žvilgsnio tai  bevertis dalykas – sakyti komplimentus žmonėms, kurių tu niekada nesutiksi. Trumpas ir trapus ryšys niekada neatneš jokios materialios naudos, tik sugaišins kelias dienos minutes. Gal net privers jaustis nepatogiai, nes kelioms minutėms turėsim išlįst iš savo patogios ir saugios komforto zonos… Čia ne FB spaudyt “like“…

Bet yra gerokai daugiau nei penkios priežastys tai daryti. Kasdien.

  • Mes nustojam lėkti ir pasimėgaujam akimirka, kai kažkas patraukia mūsų žvilgsnį;
  • Mes pradžiuginam kitą žmogų savo nuoširdžiu dėmesiu;
  • Išmokstam megzti pokalbius su nepažįstamaisiais ir nugalėti drovumą;
  • Patenkinam savo smalsumą sužinoti, kur žmonės perka/gauna tuos dalykus, kurie ir mums labai patinka;
  • Išsiskiria “laimės hormonai“ – ir vienam, ir kitam, tai  jau bent dviem šypsenom daugiau.

Taip, gal paviršutiniška sakyti komplimentus už materialius dalykus, bet jei tai bus vienintelis smagus dalykas tam žmogui atsitikęs tą dieną? Gal verta vien tik dėl to?

 

8 mintys apie “Komplimentai nepažįstamiesiems

  1. Sveiki!
    Nematau kitų komentarų, o gal ir turiu nematyti. Bet lb lb įdomu, kas jums tuos žiedus daro. Nejau aš viena?:)

    Patinka

    1. Nelabai kas komentuoja turbūt, perskaito ir tiek :)Komentarų ir komplimentų nedaug! Gal tikrai reikia parašyti įrašą apie žiedus arba visa kita, kas patraukia akį.
      Nors … visas grožis žiūrinčiojo akyse, as vienam gražu, kitam gal nelabai…

      Patinka

  2. Turiu kolegą, 20 metų už mane jaunesnį. Vieną dieną atrodė pritrenkiančiai gražiai. Pasakiau jam apie tai, šiaip… nes pradžiugino gražus vaizdas. Išvada – ko prie jauno kimbi… :) daugiau nebesakysiu

    Patinka

    1. Neapsisaugosim nuo aplinkinių reakcijų, deja. Tokios reakcijos ir išvados, kurios padaromos dėl nepilnavertiškumo, tik ir parodo, kokia seksistinė visuomenė, kaip vidutiniai statistiniai tos visuomenės nariai visus nori sudėt į rėmus bei dėžutes ir užrašyt pavadinimus, kurie ateina iš menkos ir labai ribotos emocine ir bet kokia kita prasme patirties. Vyrams apskritai retai kas sako komplimentus, o kaip juos “kibinti“ ar nusitempti ten, kur nori, moterys žino. Prieš Velykas galima sakyt, kad nereikia painiot margučių su kiaušiniene :) Tai skirtingi dalykai. Tik kai kam to neduota suprasti.
      Sakykit komplimentus, tai gera sakyti ir gera girdėti. Tikras ir nuoširdus komplimentas neturi tikslo. Jie sakomi tam, kad pasidžiaugtum tuo, kas gražiai netikėta!

      Patinka

  3. Atgalinis pranešimas: Komplimentas adekvačiam vyrui
  4. ,,,,taip, mums mokytis ir mokytis iš užsieniečių mokėjimo žavėtis. Važiuoju traukiniu į šiaurę kažkur, kelionė su keliais persėdimais, po tos dienos oro uostų, stočių ir traukinių paskutiniame nusprendžiu pagaliau nusipiešt veidą. Jau nebeskubėsiu šiandien, žinau. Tai visiškai įprastas dalykas Anglijos ir turbūt visų kitų šalių transportuose. Traukinys jau neperkrautas, toli nuo megapolio. Prieš mane sėdi labai solidaus amžiaus madam. Kai mano veiksmas jau link pabaigos, ji maloniai klausia:
    – Are you a beautician?
    Ir pokalbis užsimezga,,,,malonus, elegantiškas, jam nei amžiaus, nei mūsų tautybių, nei jokie kiti skirtumai netrukdo. Abi baigiame kelione skirtingose stotyse, bet diena maloniai nuskaidrinta. Dėmesiu. Abipusiu.
    Aišku, kad aš jokia ne beautician. Niekad nebuvau.

    Patinka

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s