Nereikia žinoti tiesos

Toks džiaugsmas rudenį, kad kas rytą saulė įkypai pro langą žiūri tiesiai į akis. Jei gerai treniruojuosi, galiu tik prabudusi atspėt, kiek valandų. Kaip nedirbančiam žmogui – nuostabu keltis su saule:) gerai, kad ji ne popiet pasirodo…
Prabundu šįryt tokiu pat nuostabiu būdu, ir dar mieguistomis akimis matau saulę ir rūką už lango. Kažkas turbūt dabar fotografuoja tą dievišką akimirką…Pavydžiu.
Bet dar vienas gyvenimo paradoksas – kodėl užsidėjus akinius paaiškėja, kad kas viskas nėra taip gražu, kaip atrodė?

Kodėl nevalytą langą pamatai ryte, kai iš paskutiniųjų stengiesi nevėluoti, o vakare, saulei nusileidus net neprisimeni, kad reiktų suplukus jį plauti….

Bet realybė/tiesa tokia: saulė nuostabi, langas neplautas.
Išvada: tam, kad jaustumeisi gerai, svajotum ir džiaugtumeisi akimirka visai nereikia žinoti visos tiesos… Ir ne tik apie langą;)

P.S. Atrodo, kad iš tikrųjų turėti iliuzijų yra smagiau, nei žinoti tiesą:) apmusijęs langas geresnė tiesa už smogą