Apie maistą, skurdą ir idėjas

Mano podukros močiutė, likimo vingių atvesta į Lietuvą, kur gimė jos vaikai ir anūkai, išgyvenusi Lenigrado blokadą ir žinanti kiekvieno kąsnio kainą, dar prieš dešimtmetį savo pensiją išdalindavo į kelis vokus. Viename – mokesčiai už butą, kitame – kažkokios kitokios planuojamos išlaidos ir vienas vokas maistui. Ji dienai skyrė konkrečią sumą pinigų, už kurią turėjo maitinti savo algą prageriančios dukters vaikus. Aš net negaliu įsivaizduoti, kiek fantazijos reikėjo tam, kad kasdien būtų šilto maisto. Skanaus. Jei ne pakankamai daug, tai bent pakankamai. Šiandien išleidai daugiau, kitą – mažiau. Ryt važiuoji į Vilniaus apylinkes miesto autobusu grybaut ar uogaut… Niekas nemirė iš bado. Anūkai užaugo. Ta močiutė buvo viena iš tų, kuri tyliai savo šeimoje darė žygdarbį. Kasdien.

Kita moteris, 24-erių metų vieniša mama, gyveno Anglijoje ir jos kapstymasis iš skurdo buvo daug triukšmingesnis. Anglijoje, kuri laikoma viena iš turtingiausių šalių daugiau kaip vienas milijonas gyventojų tikisi labdaringai dalijamo maisto. Ta jauna moteris –Jack  Monroe – likusi be darbo ir su mažu sūnumi nemenkai vargo, kad išgyventų. Pardavusi tai, ką galėjo parduoti, likusi be elektros, vos sukrapštė 10 svarų maistui visai savaitei. Neturėjusi skurdo patirties, nerasdama, kur ieškoti praktinių patarimų, ji bandė kapstytis pati. Ir rašyti apie savo skurdo patirtis.
Jos draugė, kuri kartą priėmė Live Below The Line iššukį (ne, čia ne kibiras ledinio vandens akimirkai vasarą, čia tu gyveni žemiau skurdo ribos. Bet tik penkias dienas), pajuokavo, jog Jack galėtų turbūt pragyventi dieną už vieną svarą ir todėl turėtų pasidalinti savo receptais. Tada ji ėmė jais dalintis, atsirado nemažai sekėjų socialiniame tinkle,  tinklaraštyje, apie ją parašė The Telegraph. Ir viskas pradėjo vyniotis. Kuo tai pavirto?
Jack parašė ir išleido knygą ( http://www.hive.co.uk/book/a-girl-called-jack-100-delicious-budget-recipes/18105011/?cookie-consent=yes), ji dalyvauja maisto bankų veikloje ir organizuoja įvairias kampanijas, pernai sėkmės sulaukė jos rengta peticija dėl debatų parlamente – vos per tris dienas peticija surinko šimtą tūkstančių parašų. Kartu su The Trussell Trust ir Oxfam ji rengė receptų korteles maisto bankams. Ji yra viena iš pusšimčio įtakingiausių jaunų moterų Anglijoje.

Galima juokauti, kad skurdas yra išradingumo tėvas,  kad tuščias skrandis leidžia geriau dirbti galvai, tačiau esmė kita.
Jei dabar Vaidotas Ilgius, labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ vadovas, LR Liberalų sąjūdžio Socialinių reikalų komiteto pirmininkas, labai nuoširdžiai ir negausiai maitinasi už penkis litus per dieną (http://www.delfi.lt/pilietis/naujienos/eksperimentas-pavalgyti-uz-5-litus-savaites-rezultatai.d?id=66296106#ixzz3I6UgMgMW) tai dar nereiškia, kad toks vieno žmogaus idėjinis poelgis kažką pakeis iš esmės. Nes tik aprašyti savo patirtį ir nepadaryti daugiau iš tos patirties yra per maža. Taip nedaroma įtaka visuomenei – pavyzdys iš Anglijos yra puiki iliustracija.

Kad ir kokie geri bebūtų asmeniniai iššūkiai ( jie patraukia dėmesį ir supažindina kitus su problema), gal pabandykim pažiūrėt kitaip. Ne tik kaip surinkti daugiau, bet ir kaip efektyviau tai naudoti? Ponas Ilgius sako, didžioji dalis nepasiturinčių skurdo ir varganos mitybos savo noru nepasirenka, tačiau noriu tikėti, kad jiems vis dar likęs noras tinkamai maitinti šeimą, ypač vaikus  iš tos Maisto banko ar kitais keliais gaunamų produktų labdaros. Tik kur tie žmonės gaus praktinių patarimų kaip susitvarkyti su savo skurdu? Galima surinkti dar daugiau maisto, o kaip tas maistas panaudojamas? Ar makaronai su pomidorų padažu yra pigiausias ir išradingiausias patiekalas? Gal skurstantiems reikia ne tik maisto, bet ir žinių bei idėjų?

Tai gal  pasinaudojam Jack Monroe idėja, renkam savanorių grupę ir ieškom galimybių sukurti receptų knygelę, kuri leistų šeimai pasimaitinti pigiau ir efektyviau, su maistu gauti kiek įmanoma daugiau maisto medžiagų? Šiais laikais, kai kiekvienas fotografuoja savo lėkštę, turbūt atsiras norinčių ja pasidalinti? Bent virtualiai.

Tikrai atsiras mokančių rašyti, taupiai gaminti, racionaliai naudoti tuos civilizacijos malonumus, už kuriuos tenka brangiai mokėti. Gal atsiras dietologas, kuris pakonsultuos, rasim, kas sumaketuos, turbūt bus popieriaus atraižų ir išspausdinsim tai? O kai tai bus išdalinta…

Pamažu galvoje rikiuojasi ką ir kaip galima padaryti, tik ar kam nors to reikia?
Nežinau, ar tai bus meškerė, kuria galima pagauti žuvį, bet tai tikrai bus daugiau, nei tik maisto labdara. Tai bus ir maistas protui, o tai, mano nuomone, – gerokai svarbiau.

Visi patarimai, idėjos ir kritika labai welcome.

P.S.

Kiek tonų obuolių šiemet kažkas užkasė? Kiek litrų sulčių nebuvo išspausta? Kiek obuolienių neišvirta? Bet apie tai kitą kartą.

P.P.S.

Nuododos:

http://agirlcalledjack.com/tag/budget-recipes/

Jack Monroe FB  http://www.facebook.com/agirlcalledjack

Twitter @MsJackMonroe

www.maistobankas.lt