Kažkada ateina tas laikas, kai supranti, kad nesibaigiančios lenktynės korporacijose atima per daug tavo gyvenimo. Dirbi dirbi, bent jau pats sau sakai, kad įgyvendintum savo svajones, o iš tikrųjų – nebeturi laiko ir noro toms svajonėms. Kai supranti, kad vienu metu gali sėdėti ant vienos kėdės, važiuoti vienu automobiliu, o austrės tiesiai iš žvejų turgelio Bretanėje ne masinių atostogų sezono metu yra gerokai smagiau nei prašmatniame visomis žvaigždutėmis įvertintame restorane. Kas iš tos prabangos gerti mojotą su svetimais žmonėmis, jei taurė prosecco jaukioje artimų žmonių aplinkoje yra šimtą kartų malonesnė… Ar gyvename sau, ar kitiems? Ar svarbiau kaip jaučiamės, ar kaip atrodome kitų akyse? Ar esame čia ir dabar, laikinai, ar galvojame, ką materialaus paliksime? O tas neišpildytų svajonių, kurioms jau per seni, per ligoti, per protingi…, ilgesys kasmet kamuos vis labiau.
Šitas rašinys iš Linkedin man labai smagiai skamba.
Žinau, kad paknopstomis bėgdama jokio skambesio neišgirsiu…Gal jis skamba ir jums?
DOWNSHIFTING – TAI GALI BŪTI AKTUALU DAUG DIRBANTIEMS | LinkedIn.
PROTO AISTROS 
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!