Naktis Barselonoje su nepažįstamuoju

IMG_7175

Gyvenimas verda Barcelonoje visą naktį.

Ne tik tada, kai dienos karštis nuslūgsta, visi gerai išsimiegoję drožia į gatves – valgyti ir atsigerti. Lapkritį, kai oras dieną perlipa  +20 C, vakarais irgi maloniai šilta. Vieną tokį vakarą tariuosi susimatyt su vienu britu, gyvenančiu Barcelonoje. Pusė vienuoliktos vakaro. Atsitrenkėm vienas į kitą internete. Mano bendraamžis. Brūkšteli žinutę, spontaniškai sutariam susitikt – viename iš jo mėgstamų barų vos pora minučių nuo mano viešbučio. Alaus, vandens ir pokalbis tarp dviejų nepažįstamų žmonių užsimezga ir vyniojasi, raizgosi ir mazgosi.

Susipažįstam, jis laisvasis šaulys, aš bedarbė. Jis baisiai panašus į mano buvusį vyrą, jaučiuosi saugiai, mat man jis visai neatrodo sexualiai patrauklus dėl tos menkos priežasties iš praeities. Aš jam panaši į Anjelica Houston – kas ji tokia? Prisimenu. Senstelėjusi Morticia Addams, jei kam dar nelabai aišku,  toli gražu nesvaiginanti gražuolė, bet įdomi moteris, supratau po paaiškinimų:) Tauškiam apie gyvenimą. Pusamžis britas, jau dešimt metų gyvenantis ne Londone, o besiblaškantis po pasaulį. Turi medicininį išsilavinimą, rašo pagal užsakymus specifinės tematikos straipsnius ir džiaugiasi gyvenimu. Gal šiek tiek net per daug – sudžiūvęs nuo “ratukų“, bet gerai funkcionuojančia smegenine, kaip teko pastebėti. Koks velnias atnešė į Barseloną, klausiu ir pati galėčiau panašiai atsakyt: “Geras oras, čia kokius keturis kartus pigiau nei Londone, jūra mieste, narkotikai pigūs, arti oro uostas – visa Europa pasiekiama per max 2,5 val. Na, kaip britui man dar svarbu, kad lengvai nusipirkčiau gerus batus.“

Pasakoja apie savo 44 metų bičiulę, kuri daugiau kaip dešimt metų dirbo MIXMAG mados redaktore, paskui nusipirko kemperį, atvažiavo juo į festivalį Ispanijoje, o tada darbą metė ir pasiliko. Dabar yra posh skvoterė – gyvena namuose su baseinais, marmuro grindimis ir internetu ir dar kažkaip sugeba uždirbti pinigų degalams, grožiui ir pramogoms. Prašysiu supažindinti – žmonės, kurie kardinaliai keičia gyvenimus man labai įdomūs.Gal todėl, kad man pačiai tam pritrūktų drąsos?

Alus baigiasi ir mano naujasis bičiulis siūlosi parodyt rajoną, kuriame gyvena – El Raval, kuris ribojasi su turistų išmetamuoju vamzdžiu – La Rambla. Kaip jis man sakė: “I will show you the whole Barcelona, and the part of Barcelona with low life and high art“.

Išeinam pasivaikščioti, pasukam už garsiausio miesto turgaus, tirštai kasdien pilno turistų – La Boqueria. Gal po metų jis jau bus atnaujintas ir ten bus dar daugiau turistų,  paskui Ligoninės gatve kėblinam tolyn. Jau po vidurnakčio. Šilta, todėl šiurpės per kūną neina net tada, kai prie mūsų preina du juodi kaip naktis jaunuoliai ir pasiūlo hašišo už prieinamą kainą. Mano gidas sako, kad pats turi ir gali parduot. Nebesuprantu, kas perka ir ką parduoda. Negirdėti terminai ir nesuprantama kainodara. Prasideda emocionalus kelių minučių pokalbis ir man jau atrodo, kad aš esu pamiršta kažkokio filmo masinėje scenoje. Nueinam iki aikštės, kuri pilna prostitučių ir jų sutenerių ir vakare, ir ryte. Kitą rytą prasuku visą maršrutą su drauge, kuri jaukiai miegojo mano naktinės odisėjos metu ir pasakoju apie savo nakties ekskursiją. Ryte daugiau sekso darbininkių, jos šūkauja, šypsosi, pastebiu daugiau džiugesio jų veide – gal jos tikrai labiau mėgta tą darbą, kuri dirba?

Naktį dar užsukam į siaurą ir mažą bariuką Alegria ( Carrer Robador, 29, ), kuriame tik šiek tiek pagyvenusi ilgaplaukė saikingai pasidažiusi ir linksma blondinė Montse, kuri šitos vietos geroji dvasia – su visais tauškia kaip su savo parapijiečiais, mes irgi greit susipažįstam:) Dvi prostitutės čia pat prie jukebox, turėtų būti ir katinas.Dėl jaukumo.  Mano gidas sako, kad baro gale yra kambariukas, kur sekso darbininkės atsiveda svečius penkiolikai minučių,  greit jos čia susisuka, pamanau, – laikas pinigai. Iš baro gilumos ateina simpatingas vietinis vaikinas su paltuku, barzdele ir nublondintais pusilgiais plaukais. Visai netinka šitame dive baro kontekste, prisipažįsta, kad gyvena kaimynystėje, tai gal čia ir dirba? Merginas prižiūri? Nepaklausiau.  Viskis įpilamas į tokio mažumo taures, kad nustebinu aplinkinius išgerdama viską vienu menku mauku. Pakalbam apie El Raval, kuriame pusė gyventojų  – imigrantai: pakistaniečiai, išeiviai iš Indonezijos, Pietų Amerikos ir Rumunijos. Šita miesto dalis visada buvo bodelių, prostitučių ir vagių teritorija. Šitoj nuotraukoj yra 4 sekso darbininkės, jos tiesiog laukia. Visi kiti tiesiog gyvena. Visai šalia vaikai žaidžia kamuoliu, o hipsteriai filosofuoja.

kurvos

 

Viskas taip pat ir dabar. Žinoma, čia pastatė šiuolaikinės kultūros centrą, į FilmoTeca nekomercinio kino renkasi renkasi žiūrėti hipsteriai, kurie paskui eina į naujas netoliese esančias šviesias kavines. Bet jos visos tarsi klonuotos ir atrodo kaip bet kuriame Europos mieste. Ir dar modernus 4* Barcelo Raval viešbutis, kuris miesto valdžios nuomone, turėjo patiuninguoti šio rajono imidžą. “Čia taip pat, kaip visas senų skudurų parduotuves vadinti vintažiniais butikais“ – mosteli ranka mano gidas link vienos gatvelės, kuri pilna neva tai low cost/high fashion parduotuvių.  Praeinam Vagių gatve, kurioje turbūt būna mažiau vagysčių, nei bet kokioje kitoje – istorija ir pavadinimas neatitinka šiandienos tikrovės.

El Raval  rajone gyvena  taisyklių nesuvaržyti vietiniai laisvamaniai, bohemiškos asmenybės ir komforto bei žvaigždučių mėgėjai-turistai. “Po prostitučių norisi kažko tyro ir gražaus“, – sakau savo gidui. “Bus“, – pažada. Įeinam į Barcelo Raval viešbutį, kurio hole fluorescencinės rožinės spalvos foteliai net sutraukia burną. Ir arklys apkabinėtas lemputėmis – nieko sukrečiančio, panašiai kaip Qpolo Vilniuje. Gal ir ten jau su lemputėmis? Pripuolu prie sidabrinės kiaulės ir apsikabinu – jaučiuosi gerai, nors ji badosi kalėdinėmis lemputėmis it dygiakiaulė. Liftu keliamės į 11 aukštą – 360 laipsnių terasa ir naktį transliuoja puikų Barcelonos vaizdą. Matosi viskas, ką gali pamatyti iš viršaus. Ryte vaizdas gražesnis. Patikrinau.

IMG_7211
Rytas virš Barselonos

Paskui kėblinam prie El Gat del Raval – riebaus metalinio katino gatvėje. Jam neretai nulanksto ūsus, ant kiaušų prirašo abejotino turinio žinučių, jį aprengia, ant jo lipa fotografuotis naktimis… O jis metalinis, jis kenčia. Net širdį drąskančias papūgų treles aplinkinėse palmėse rytais. Sako, kad laimę atrasi, jei pačiupinėsi iki blizgesio nuzulintus katin kaiušus. Daug laimingų išvažiavo iš Barselonos…

IMG_7224
Riebus didelis ir nučiupinėtais ūsais

 

IMG_7227
Textai neįprastose vietose

Nakčia apgraibomis pačiupinėjam katino kiaušus ir kitoje gatvės pusėje aplenkdami kebabines užeinam į Madame Jasmine kabokėlį. Apie Madame Jasmine, garsią El Chino ( kinų kvartalo ) kurtizanę, kurios oda kvepėjo jazminais, gali papasakoti ne vienas rajono gyventojas. Tos moters grožis buvo toks nepaprastas, kiek buvo skausmingas jos gyvenimas. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje ji buvo elitinio bordelio savininkė, aukštosios mados, perkamos meilės ir gerai saugomų paslapčių simbolis. Praradusi gyvenimo meilę ir savo sūnų ji baigė savo dienas bute San Jeronimo gatvėje, rūkydama opiumą ir visaip kitaip svaigindamasi.

IMG_7225
Madame Jasmine baras ryte. Ar tai ta vieta, kur užeitumėt nežinodami?

Viduje – daug visko, tas viskas yra gana sena.   Atmosfera puiki, jokio snobizmo, tik jaukus dekadentiškas egzistencinis liūdesys. Man kažkaio atrodo, kad tokį barą Vilniuje kuri nors viena iš kontroliuojančių instancijų greit uždarytų. Už, pavyzdžiui, dulkes ant pelėdos iškamšos antroje salėje. Ta pelėda turbūt matė labai daug. Per daug. Manekenės koja su bateliu palubėje atrodo įspūdingai ir keistai dera prie laisvos atmosferos.  Sako, kad dauguma daiktų  2003-aisiais, kai  vyko grandioziniai rajono griovimo ir  tiuningavimo darbai, iš Madame Jasmine apartamentų atsiradošitam kabokėlyje, kuriame atsidūriau lapkričio naktį užuot saugiai snaudusi viešbučio lovoje. Gal tai tik skani baro istorija, tačiau kiek daug yra barų Vilniuje, kurie turi savo istoriją, tegul ir pritemptą?

Prie baro dirba savininkų pora, man jie nepanašūs į gėjus (gal tik kokie cross-dresseriai) – raumeningi ir barzdoti kaip kokie katalonai-medkirčiai. Ieškom vietos atsisėsti – norėtume baro gale, kur kambarėlis išmuštas ekologišku tigro kailiu, ten šiek tiek uždariau, jauku, ir turėtų būt romantiškai erotiška. Bet  ten erotikos ir romantikos ištroškusios porelės jau užėmė teritoriją. Kokteiliai čia geri, bocadillos irgi garsios visame mieste, ragausim gal kitą kartą. Toliau su gidu kalbam apie gyvenimą (gal net sėdėdama ant Madame Jasmine kėdės?) ir jo gyvenimo moteris – rusę, amerikietę, britę etc. Multi-kulti – sakytų vokiečiai… Užsuku į tualetą, net nupurto, lyg būčiau prieš voodoo seansą, kuris prasidės, kai atversiu duris. Vietoj rankenų ant durų vielomis prikabinti Kenas ir Barbė.  Praveriu, užveriu ir einam toliau, pas Flo, kuri turi gerą vyno rūsį.

IMG_7192
Kenas saugo tualeto duris

Deja, pasivaikščiojus kokias penkias minutes siauromis gatvelėmis randame pusiau nuleistas vyninės žaliuzes. Prisibeldžiam, žvilgtelim vidun, – šviesu, gražu, jaukus minimalizmas, visai kitokia atmosfera ir interjeras, bet smagus kontrastas. Grupelė žmonių aplink barą su taurėmis – gal koks draugų vakarėlis. Atidedu vizitą kitam kartui suvalgyti čia jautienos tartarą. Jau žinau, kas norėtų sekmadienį su manimi Vilniaus tradicijas perkelti į Barseloną…Ispanijos, Italijos, Prancuzijos virtuvės skoniai čia, kaip sako mano gidas, puikiai pinasi į kuninarinį ir bendravimo džiaugsmą.

Las Fernández kitoje gatvės pusėje už kelių žingsnių. Gaila, kad nesu alkana – mirtina nuodėmė būti sočiai tokiame mieste, tad alkoholis liejasi laisviau ir nuplauna mano nuodėmes. Buvę nusidėjėliai dar turi šviesią ateitį. Mano naujasis bičiulis susidauždamas visada sako “ Ushanka“ – keistas tas lapinės kailinės kepurės paminėjimas, bet, kai išsiklausinėju – viskas paprasta: tai jo trumpo tosto tradicija, likusi po meilės istorijos su rusaite.

Maistas čia geras, anot mano bičiulio, bet tai vėl atidedu kitam vizitui. Žinau, yra turistų, mėgstančių šeimininkauti, kai yra šviežių ir kiek egzotiškų produktų tiesiog po ranka, tada ir gyvendamas apartamentuose gali imtis maisto gaminimo, bet gali  ir turguje ryte “susileisti“ pustuzinį austrių ir ramiai išverti iki vakaro, o tada eiti į gero maisto ir nepretenzingos ar net kiek gąsdinačios išvaizdos barus švęsti skrandžio šventę.  Las Fernández sukiojasi porelė iš Prancūzijos ir didoka vietinių katalonų kompanija. Studentė iš Liono jau primaukusi daug alaus pasakoja, kaip mėgsta muštis ir gali tai daryti labai skaudžiai, kartais  tarsi su savim kalba ir šoka tarp stalų, barmenų vis klausinėja, kaip jai pasiektį laikinus namus, jie jai piešia, pasakoja, rodo. O ji toliau siurbia alų ir taškosi po barą. Prisėda šalia ir klausia, ar mano boyfriendas man sexualus. Sakau “Ne“. Nustemba. “Ne boyfriendas, mes susipažinom tik prieš kelias valandas“… Patempia lūpą, sumurma kažką, nustemba, kodėl aš vis dar su juo tampausi, jei jis man ne toks…Nes jis tik mano puikios nakties Barselonoje gidas. Ar gidai Prancūzijoje privalo būti sexualiai patrauklūs? Barselonoje – ne. Barą uždaro antrą valandą nakties, nors pokalbis su prancūzų porele tik įsibėgėja. Išeinam į Barselonos naktį, kai mašinos su purkštukais plauna senamiesčio gatves, kurios dar pilnos dienos dulkes alkoholiu plaunančių  žmonių. Prieina vienas, kitas pakistanietis (?) mosuodami alaus skardinėmis.  Aplinkinės parduotuvės uždarytos, bare brangiau, kodėl nesutaupius, jei taip trūksta paskutinio puslitrio, o rytas dar toli. Pirkėjų yra, versliukas menkas, bet vis šis tas.

Gidas man sako: “Dabar tave palydėsiu iki viešbučio, palauksiu, kol durys užsidarys ir būsiu garantuotas, kad saugiai grįžai“. Nustembu – iki viešbučio kelios minutės, Carrer d’En Robador ( vagių) gatve jau ėjome ten, kur vargsta sekso darbninkės, liko tik plati ir turistinė La Rambla. “Reik saugotis čia.Turtingos aukos yra turistinėje gatvėje, Vagių gatvėje visi neturtingi…Tu ten niekam neįdomi“.

Per kelias minutes palydi iki viešbučio, netipiški britui trys ispaniški bučiniai – niekada nežinau nuo kurio žando reik pradėti – nuo kairiojo, ar nuo dešiniojo? Sulaukia, kol durys užsidaro. Negaliu patiketi, kad vos puskilometrio spinduliu nuo savo viešbučio pamačiau kitokią Barseloną. Bet mano naktis baigėsi, jo – dar ne.

Paskui mane pakeliui namo iš oro uosto bedrebančią nuo lietuviško šalčio pasiveja laiškas: “Gaila, kad nematei mano derybų sugebėjimų – turgui baigiantis nusipirkau tris kilogramus šviežios menkės ir sardinių vos už kelis eurus. Beje, jei tau bus lengviau aklimatizuotis, žinok – Barselonoje žiauriai lyja“

Ushanka!

P.S.

jei kam nors norėsis eiti tuo maršutu, vertus jūsų dėmesio taškus galima pagooglinti. Viską surasit. O aš  dar tikiuosi naujų įspūdžių Barselonoje šią žiemą,

4 mintys apie “Naktis Barselonoje su nepažįstamuoju

    1. Smagu! Pavadinimus vietų rašiau tiksliai, Pagooglinus galima rasti adresus ir Barselonoj būnant užsukti, Gal ne gilią naktį, kaip man teko, bet kiekviena vieta gerai vertinama dėl maisto, ne tik dėl atmosferos. Pati dar norėčiau ten dienos šviesoje užsukti, taip ir padarysiu kitą kartą:)

      Patinka

    1. Super. Turėsiu galvoje, kai rašysiu. Reikės būdvardžių gražesnių ieškoti:)) geriausi yra trumpi – kaip ankekdotai, gal net jei suprastų, tai juk ne Navakas:)))

      Patinka

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.