Tvarus, darnus ir sąmoningas vartojimas mano gyvenime atsirado šiek tiek anksčiau nei baigiau savo profesinę karjerą ir nukulniavau i darbo biržą. Sąmoningo vartojimo veikiama tyliai ir nepastebimai – bet labai lėtai– atsisakiau kai kurių nereikalingų dalykų. Dar daug liko.Įpročiai greit nesikeičia. Pirkti nereik daug proto, o va išmesti – reikia mokytis.Pasiilgstu studentiško meto, kai visko reikėjo labai mažai. Panašiai dabar – norisi erdvės, tik, deja, dar per daug gerai prisimenu, kiek kas kainavo ir kiek dienų dėl to dirbau.Plokšti bannotai dabar mane džiugintų labiau nei tas ar anas daiktas. Ir kiek vietos susitaupytų!
Taigi galų gale turiu vieną telefoną. Darbinio nebėra, Teo irgi. Išmanusis, kuris man kaip dešiniosios rankos nykštys – 50% viso rankos darbingumo.
Pasičiupinėju, nėra telefono. Palikau. Na, skambins, neatsiliepsiu, menka bėda, bet visa kita? Nevažiuočiau pasiimti, toli, negi negaliu pabūt ir be telefono? Galiu, aš stipri! Bet kaip rytoj žadintuvu pasinaudot, kai namuose skambančio laikrodžio nėra, kas gali pažadinti – irgi ne čia nakvoja, paskambint niekas nepaskambins. Na nebent per skype į kompą… O dar reik pavedimą padaryt su superduper mobiliu parašu…
O jei namuose tas vienintelis išmanusis begarsis pasimeta, o nei paskambint neturi kuo, nei kaip kitaip surast? Kompiuteris rodo, kad telefonas yra namuose, o pabandyk rasti…Gali tekti mėnesį tvarkytis iki tobulumo.
Tai va čia prasideda tvaraus ir sąmoningo vartojimo paradoksai, kurie susiję su kilnojamu turtu ir menkesnės vertės nestacionariais daiktais. Kažkodėl skalbėja Miele niekada nesukelia tokių problemų, baltoji Gustavsberg gulbė irgi visada vietoje. O va iki minimumo sumažintos USB laikmenyčiukytės ir išmanūs besislepiantys telefonai tiesiog įžūliai tyčiojasi. Pamaniau, kad bus geriau kai išmoksiu labiau sąmoningai vartoti. Kai mokėsiu išmesti tai, ko nereiks net tada, jei gyvensiu už santūrią Sodros pensiją – pvz kokių nors raganos batelių smailomis nosimis tikrai nedėvėsiu. O gal? Tada atsidengs daugiau erdvės, atsivers grindų ir ir visų kitų paviršių plotai, ant kurių iškart pamatysiu pamestą daiktą…Kaip ir telefoną, kuris tąkart niekur nebuvo paliktas, tik buvo pasislėpęs mažėjančioje besaikio vartojimo erdvėje.
PROTO AISTROS 
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!