Man taip būna, kad prabundu naktį verkdama balsu: veidas įsitempęs, pagalvė šlapia. Ne visada pamenu, dėl ko ir ką sapnavau. Bet žinau, kad tada – sapne – labai skaudėjo. Širdį.
Man retai būna, kad susiūbuoja žemė po kojomis. Kad pakerta kelius – dar rečiau. Atrodo, kad galiu ištverti labai daug.
Bet kartais tai, kas turėjo formas, staiga ištįsta ir ištęžta, atrodo niekaip nesupilsi tos tiženos atgal. Tie žmonės, kurie atrodė kieti ir bejausmiai, pratrūksta emocijų audromis. Tai, kas atrodė taip viliojamai, staiga nuplaukia į septynioliktą planą. Prioritetai sudėlioja iš naujo ir rutina ne žudo, o gydo. Imiesi tokių darbų, kurie simbolizuoja tvarką ir pastovumą, tada gyvenimas atrodo toks pats. Toks pats saugus ir geras. Arba bent pakenčiamas.
Praradęs darbą visada turi milijoną galimybių dirbti tai, kas tau iš tikrųjų patinka.
Praradęs pinigus gali bandyti uždirbti kitaip arba pabandyti išsiversti be jų – tai net darosi populiaru pasaulyje.
Perskaitęs knygą gali vėl blaškytis po knygyną ar biblioteką ieškodamas naujo atradimo.
Paleidęs toksiškus žmones iš savo gyvenimo padarai vietos naujoms pažintims.
Atsikratęs nereikalingų daiktų atrandi erdvės džiaugsmą.
Praradęs socialinį statusą, atrandi tikruosius draugus.
Baisiausi tie praradimai, kurių negali išmainyti į jokį atradimą. Net iliuzinį.
PROTO AISTROS 
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!