Kartais praleidžiu gerą progą patylėti, kaip ir visi. Arba mokausi visą gyvenimą, kaip kai kurie. Arba būnu it gudri višta, kuri irgi kartais subinę nusidilgina….Nedėkinga ožka ir moralinių skolų šiltnamis. Rašiau ir maniau, kad gausiu per galvą už tokias erezijas. Gavau. Bet kai po kelių dienų storu basliu gyvenimas trinktelėjo per galvą, greit viskas sušoko į vietas.
Man dėkingumas asocijavosi su asmeniu ar institucija, kuriam jautiesi dėkinga. Dėkui Dievui turbūt niekada dar nepasakiau. Nors ir labai draugavau su kunigais – ir vaikystėje žvejojau, ir jaunystėje po Nidos kopas su klierikais braidžiau, vyskupai, ir kunigai man buvo tiesiog pašnekovai, bet matyt prie Dievo nepriartėjau. Ir nemanau, kad tam ponui turiu būti dėkinga. Bet pagavau save po virtinės įvairiausių įvykių ir sutapimų – kai mąstai apie tai, ko tau trūksta, negali jausti dėkingumo už tai, ką turi.
Bet taip susikratė viskas galvoje, kad net nesitiki. Pradėjau daryt tokį keistą dalyką – bent penkis gražius dienos dalykus prieš užmigdama sau primenu. Kaskart daug lengviau ir smagiau džiaugtis tuo, kas yra. Neturiu darbo, bet galiu sau kol kas leisti daryti tai, ką noriu ir neuždirbti; gretimam kambary girdžiu juoką dukros, pargrįžusios atostogų; geriu kavą su kardamonu iš kalėdinių dovanų gausos, kojas šildo šuo ir dega žvakės, tėvukai jaučiasi neblogai, draugai beveik laimingi, Kalėdos beveik baltos, mano peršalimas bus įveiktas iki Naujųjų… O dar kiek galėčiau parašyti…Nes to, kas yra šiandien galėjo nebūti arba gal kada ir nebus.
Gratitude changes everything…Enjoy and don’t take anything for granted – man patarė viena išmintinga moteris.Tik kažkodėl gavę patarimus nepuolam jais naudotis, o va kalėdines dovanas iškart išpakuojam…
PROTO AISTROS 
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!