Sulaukiau keisto klausimo iš vieno neskaitytojo.
– Kaip savo artimam žmogui atverti akis, kad jo partneris yra neištikimas?
Mano nuomone šiuo klausimu yra aiški – visi turi akis patys, ir jei jie nieko nemato, vadinasi jiems taip reikia. Arba jiems taip gerai. Arba jiems patinka tokie sadomazochistiniai santykiai. Arba jie abu nerealūs neurotikai. Arba tai jų susitarimas – visko juk būna pasaulyje. Ir tas santykių vaizdas, kurį aš asmeniškai turiu susikūrusi kaip priimtiną sau, nebus tinkamas kitam.
O gal ji ne auka? Vadinasi Tu neturi būti budeliu…
Nekenčiu geranoriškų tetulių, kurios bėga pasakot savo draugėms, su kuo matė gatvėje ar kavinėje jų vyrus, kurios jaučia pareigą pranešti tai, ko niekas neklausia.Nekenčiu diedų, kurie slapčia visaip kaip filmuoja draugų žmonas neva tai kompromituojančiai besielgiančias ir kiša įrodymus užuot susikišę savo nuomonę ten, kur nesueina, nors pasikutens.
Vienas toks žydas psichologas, kuris siūlo vadovautis gyvenime vos šešiomis taisyklėmis, dvi iš jų formuluoja taip:
- atsakyk tik į klausimą.
- neatsakinėk, jei tavęs neklausia.
Abiem atvejais Šalčiūtė Pinigų kartoje būtų atrodžiusi geriau. Abiejų taisyklių laikantis kol tas artimas žmogus nepaklaus klausimo, nereikia jam atsakinėti. Ypač tokiais atvejais iniciatyva yra baudžiama. Arba aš labai klystu? Labai norisi sužinot, ką kiti galvoja.
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!