Ar bijai būti laimingas?

 

Vienas tolimas bičiulis per Skype atsišaukė po ilgos pertraukos. Paklausiau, kaip jam einasi, o jis tarsi taip atsargiai, bet  pasiskundė ir dar paklausė:
– Kaip tu, mano drauge?
– Net nežinau, bet turbūt gerai. Aš keliauju, dirbu ne už pinigus, sutinku įdomių žmonių.
–  Džiugu :)
– Žinoma, yra visokių smulkesnių ir didesnių bėdų, bet kai į jas nekreipi dėmesio, tai jos ir neerzina.
– Nuostabu, jeigu gali sau tai leisti :)
– Visi galim viską sau leisti šiame gyvenime, kad tik būtume laimingi. Tik kai kurie žmonės bijo:)

Pokabis buvo baigtas iškart “turiu bėgti“. Na jau ne, neketinu pasijusti kalta, kad gyvenu gerai ir/arba nenoriu skųstis. Na, taip, galiu išvardinti milijoną smulkių ir svarbių dalykų, kurie mane liūdina: nuo amžinai blogai nudažomų antakių iki per dažnai  sergančių tėvukų, per greit liesėjančios banko sąskaitos, nepatogių batų,  slidžių šaligatvių, neplanuotų išlaidų.  Renkuosi kalbėti apie keliones, projektus, būsimą gražų gyvenimą, žiemas Ispanijoje ir visa kita, kas su tuo susiję – nuo jamon iki cava, apie laimingas drauges ir dėsningus atsitiktinumus, apie įkvepiančius pokalbius, smegenis okupuojančius projektus  ir  protą temdančius pasimatymus.

Aplink matau nemažai pažįstamų žmonių, kurie yra linkę pasilikti toli gražu ne idealiose, o net labai nedėkingose situacijose, neurotiškuose darbuose ir drungnuose santykiuose užuot priėmę sprendimą ieškotis laimės kitur – kitame darbe, su kitu partneriu, kitoje šalyje. Gal tai sužeistas ego, gal prakeiktas tautinis nuolankumas, atsukinėjant paeiliui tai vieną, tai kitą žandą likimo smūgiams? Gal kenčiantis yra dvasingas, o laimingas yra paviršutiniškas suknistas hedonistas? Gal tai kreivai suvoktas atsakomybės jausmas? Atsakomybės už kitus? Atsakomybės už savo paties laimę, kuri kaip sako visų galų guru padarys laimingus ir visus tavo aplinkinius? Ar tai kažkoks kaltės jausmas? Egoizmas? Konformizmas? Pasiskųsdamas, kad gyvenini blogai tampi daugumos dalimi, o pasigirdamas, kad gerai – tautos priešu?

Žinau tik vieną dalyką. Kai esi tokio amžiaus kaip aš, supranti, kad: tai – ne juodraštis; kito karto nebus; gyventi gerai ir kitaip reikia pastangų.

Jei nesistengi gyventi taip, kaip norėtum, tai jau nesiskųsk. Kodėl turėčiau gailėt to, kuris bijo būti laimingas?

SaveSave

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s