Vyras, kuris eina šalia

Intro: Pradėjau tai rašyti prieš kelis mėnesius. Brūkštelėjau kelias eilutes, kad nepamirščiau minties, ir palikau kaip daugybę kitų juodraščių laukti savo dienos.

 

LABAI IŠDIDI

Kai eidavau gatve kartu su savo tėčiu, visada buvau labai išdidi. Toks vyras – aukštas, sportininkas, gražuolis, jautrus, inteligentiškas. Ir tada, kai mokinukę pasiimdavo rugsėjo pirmosios proga į tikrą restoraną, ir tada, kai tik dviese važiuodavom į kokią svetimą šalį. Ir spiningu žvejodama ežere, ir vežama motociklu buvau laiminga, saugi ir išdidi, jaučiausi globojama, su manimi buvo elgiamasi pagarbiai ir galantiškai. O aš į jį žiūrėjau pakėlusi galvą – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ramiai,ramiai, galiu išsamiai papasakoti apie Edipo ir Elektros kompleksus – kažkada domėjausi, bet savyje ir savo santykiuose problemų neradau.

Man tėtis visada buvo vienas iš svarbiausių gyvenimo vyrų. Neneigsiu, net yra. Pavyzdys. Ne idealas, ne etalonas, bet žavus savo netobulumu, poelgiais, empatija, skaičiais neišmatuojamu emociniu intelektu, neegocentrišku domėjimusi aplinkiniais ir subtiliu nuomonės išsakymu. Ir tuo, kaip galiu jaustis būdama šalia.

 

EITI ŠALIA

Kai einu su tėčiu, noriu kad visi žinotų, kad esu jo dukra. Ir kad jis mano tėtis. Kad mus sieja ypatingas ryšys. Pastebėjau, kad kitus vyrus šalia savęs matuoju panašiai. Vyrus testuoju mūsų abiejų buvimu viešumoje kartu.  Žiūriu eidama į vitrinas – ar mes atrodom pora,  dviese ar po vieną? Ar aš jaučiuosi gerai eidama su tuo žmogumi? Ar žiūrėdami  žmonės gali įžvelgti kažkokį mus siejantį ryšį? Ar mes tinkam vienas kitam? Tai, kaip mes atrodom.

Ir tai, kaip aš jaučiuosi. Su visais draugais visada jaučiuosi gerai. Visur. Mažas, didelis, storas, plonas, ubagas ar turtuolis, palaidūnas ar beveik šventasis – visokių yra ir  visada su jais gerai. Net nesigilinu.

 

KITI VYRAI GRETA

O va su kandidatais į dūsautojus – olialia, visai kita muzika. Žinoma, buvo tokių atvejų, kai norėjosi kuo greičiau dingti dviese į kokią tamsesnę irt tuštesnę vietą ir viešumo testo tiesiog nebuvo – ne tas galvoje. Kai ką pamenu ryškiai iš nepriklausomybės aušros: nelabai gerai jaučiausi nei su tuo, nei su anuo, gal geriau su tuo trečiu. Abu mane mylėjo, bet tiesiog nemėgau būti šalia jų viešumoje.  Retai kur nors eidavome kartu. Gal tada patriarchalinė smegenų sandara lėmė norą būti šalia vyro, kuris yra kažkoks nerealiai superduperultrasiautilingas? Gal man nebuvo išdidu būti šalia?  Ar tada nebuvau verta geresnių? Dabar šalia reikia dar labiau superextraduper versijos:)

Su vienu bičiuliu, kadais susijusiu romantiškais santykiais, ir dabar  jaučiuosiu kaip su konkuruojančia kompanija ar derybų oponentu. Įdomu, ar matosi? Niekas nepasakojo. Konkuravimo santykiuose daugiau nei bendradarbiavimo. Turbūt aną kartą prieš dešimt metų dėl to  ir nuėjom skirtingais keliais. Deja, amžius ir išmintis nieko nekeičia – jausmas viešumoje tas pats.

Su kitu dūsautoju jaučiausi kaip senos pavargusios sutuoktinių poros elementas net pačioje santykių pradžioje. Nepaisant panašaus mūsų amžiaus jausmas buvo gerontologinis, be jokio išdidumo elemento.

 

KITI PASTEBĖJIMAI

Jei iki čia perskaitėt ir pagalvojot apie išorinį blizgesį ir buvimą šalia vieno ar kito Laimučio, tai aš ne apie tai. Stebiu poras: oro uostuose, kavinėse,  gatvėje… Tiek daug galima apie jų santykius suprasti iš to, kaip jie būna kartu – dviese ar po vieną. Ir nesvarbu – sutuoktiniai ar draugai, meilužiai ar bendradarbiai.

Laiminga pora matosi. Jaučiasi. Kai dviems žmonėms būti kartu yra smagu, nesvarbu kiek  ta akimirka trunka, tai atsispindi vitrinose, matosi kitiems žmonėms, jaučiasi kiekvieno jų viduje. Tada, jei jautiesi nerealiai ir išdžiai su tuo žmogumi gatvėje, jautiesi išdidi ir visur kitur. Man tai puikus ženklas, rodantis aukščiausios kokybės žmonių santykius.

 

Kodėl pabaigiau šitą juodraštį? 2015 žiemos pabaigoje važiavau liftu su vienu šviežiai pažįstamu vyriškiu. Linksmai kalbėjomės ir plačiai šypsojomės – abu žinojome, kodėl. Jis apsikabino mane per liemenį ir žiūrėdamas į lifto veidrodį pasake: “Mes esam labai graži pora“. Dar kartą pažiūrėjau. Tikrai, mes tą akimirką buvom labai graži pora. Ir aš labai gerai prisimenu tą jausmą ir vaizdą.Ir aš į jį žiūrėjau pakėlus galvą… Su tėčiu retai išeinam kartu, jam sunku daug vaikščioti. Bet jau turiu naują asmeninės  savijautos  etaloną, pagal kurį galėsiu matuoti, ar vyras tinka man į porą, nesvarbu kokio formato ir kokios perspektyvos yra tie santykiai. O tas vyras, jei nori, tegul matuojasi mane pagal savo kriterijus.

 

P.S. 2017-07-11

Aną akimirką kartais prisimenu, nors etalonas matavimui nebetinka – neišlaikė kitų metrologinių testų. Tėtis vis dar be konkurencijos. Nors šiandien jau sėdi ant debesies ir šypsosi iš aukštai primerkęs akį. Kad ir kaip liūdna, aš šypsausi jam. Savo etalonui.

Maža mergaitė po žydinčia obelim

5 mintys apie “Vyras, kuris eina šalia

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.