Moterys, kurios žino vyrų paslaptis

Ne, ji ne meilužė, ne mama, ne vyresnioji sesuo  ir ne namų tvarkytoja, ne mūza.

Ji tiesiog moteris dirbanti fainą arba nuobodų darbą,  mylinti kitą vyrą ar pasirinkusi būti viena, ji  nepaprastai graži arba ne ta, į kurią atsisukama gatvėje. Ji jauna arba jau išmintinga, ji bohemiška arba dalykiška. Nėra taisyklių. Ji tiesiog moteris, kuri žino vyrų paslaptis.  Tiesiog toks  moters tipas. Kuo ryškesnis – tuo daugiau skirtingų vyrų paslapčių žino ta moteris.

O jai nelengva. Ji kartais įsimyli tą vyrą, kartais jį jau būna mylėjusi, kartais tiesiog myli toliau. Tyliai, skaudžiai, matydama daugiau, nei sakydama, gniauždama savyje neįvykusių santykių kartėlį, slėpdama nuo net nuo savęs kartais išlendančius pavyduliavimo daigus. Ji stipri, ji verkia, kai yra viena ir būna linksma, kai su kitais. Kiek ji gali išgirsti, išlaikyti savyje, praryti, išlaikyti? Ji niekada nesako, kad jai sunku, nors būna sunku ir nepakeliama.

Ji žino istorijas, kurios tą vyrą sprogdina iš vidaus arba paaiškina jo keistenybes, naikina jį arba leidžia jam gyventi kitaip, nei priimta,  žlugdo arba pakelia.

Ji žino, kad anas vedęs pusamžis vyras prieš kelias savaites iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo kaimynę iš gretimo namo ir ėjo iš proto kaip spuoguotas paauglys. Ir žinodamas, kad keliai linksta ir darbo stalas kilnojasi apie ją vos pagalvojus, o kelių pokalbių telefonu per dieną  yra per mažai, bučiuotis prie jos įėjimo matant kitiems kaimynams yra svaigu, bet  tiesiog nepadoru, paskambina vieną dieną savo meilei iš pirmo žvilgsnio ir paskelbia liūdną neįvykusio romano baigtį. O paskui kankinasi dar labiau, kol pasipasakoja moteriai, kurią brangina ir toji, kaip ir turėtų būti, nėra jo žmona, nei jo vaikystės draugė.

Ji žino, kad tą ar aną kartais patraukia i kairę, o trečias vis nelaimingas pasukęs kairėn ir susigūžęs grįžta namo, ketvirtas ar penktas patyręs nesaugių nuotykių už šeimos ribų grįžta su varvančiu kraneliu ir atlekia pas ją recepto, kad staigiai ir tyliai  išsigydytų. Galbūt visiems laikams.

Ji žino, kad ją, užsiregistravusią pažinčių portale, geros pažįstamos vyras kviečia į romantišką pasimatymą su pasiūlymu maloniam ir neįpareigojančiam bendravimui. Ji mandagiai atsisako, brūkštelėdama kelis žodžius apie bendrus pažįstamus ir jo gyvenimo detales. Ir abu nutyla. Vienas išsiregistruoja, kita neišduoda paslapties apie sugriuvusius planus ir nedorus ketinimus.

Ji žino, kada jis ruošiasi pasipiršti ir kam, padeda išrinkti sužadėtuvių žiedą. Ji žino, kad tas ar anas slepia vorų baimę ar panikos priepuolius, meilužę ar meilužį, žino daug apie jo buvusiąją ar būsimąją, seksualines fantazijas ir rezgamus politinio susidorojimo su konkurentu planus, šlapinimąsi į lovą vaikystėje ar kiek neetiškai daromą verslą dabar.  Žino tai, ko nežino kiti, net labai artimi žmonės. Nežino net STT ar FNTT.

Ji saugo tas paslaptis. Ne todėl, kad  vieną dieną galėtų išsitraukti kortą iš rankovės ir tėkšti ant stalo reikalaudama kompensacijos už tai, ką sunkiausia moteriai daryti. Už tylą. Ne, ji nepasmerks klausydama. Neįskaudins komentuodama. Ji nepasakys ir vėliau. Ji nesitemps to vyro į lovą, o jei kažkada ten atsidurs, tai tik dėl to, kad taip susiklostė. Ir nelauks rytinio mandagumo skambučio, nes turbūt nieko neatsitiks, dėl ko vertėtų skambinti. Ji ne meilužė, ne kandidatė į žmonas. Ji niekada nereikalaus skyrybų, dėmesio, amžinos draugystės, kailinių ar mokėti už ją restorane. Jis mokės, nors jai to nereikia. Jis dirbs jos vairuotoju, padavėju, pasiuntinuku, tarpininku, kuo ji tik panorės, jei tik ji panorės. Jų tarpusavio ryšys vertinamas valiuta, kuri niekada nenuvertės žmonių santykiuose. Valiuta, kurios kursas visada yra pats aukščiausias. Jų santykiai matuojami jo atvirumu. Jo paslaptimis. Ir pasitikėjimu.

O ar jis žino jos paslaptis? Ne visada.

Greičiausiai tomis paslaptimis ji dalinasi su kitu vyru.