Kol jubiliatė graužia gimtadienio kaulą (nors žinau, kad manęs dėl tokios dovanos gali laukti bemiegė naktis), aš taisau kadais rašytą ir vis dar aktualų prisipažinimą meilėje..
….Pykstu ankstyvais mieguistais lietingais rytais, kai reikia keltis ir lėkti su šunimi į lauką, o gyslomis teka nakties šampanas, kai atostogauti turiu planuoti ten, kur gali važiuoti ir šuo arba kai turiu ieškot kur Bitę palikti, kai ne kartą per metus dulkių siurblys kemšasi nuo išsišėrusių plaukų, kai turiu labai jau padoriu laiku parlėkti iš smagiausio vakarėlio, nes šuo neėdęs ir nebuvęs lauke…Pykstu už įsisukimą į mano lovą, kai atsikėlus išslenku į vonią ir neuždarau miegamojo durų, pykstu už tai, kad paleidusi nuo pavadžio galiu jos nesurasti ilgai, o kai atsiras – vėl supyksiu, nes bus nuėjus ten, kur aš jai nerekomenduoju ir pririjus to, ko niekada negauna.
….Esu dėkinga, kad šuo mane supažindino su daugybe šaunių žmonių, kad nesugraužė jokių mano batų, kad palaikė dukrai kompaniją vakarais, kai aš ilgai dirbau, kad mano tėtį išmokė pamilti šunis…
…Man gera, kad visada, bet kokiu kokiu oru visada turiu kompanionę pasivaikščiojimui ir pokalbiams, liūdną minutę – minkštą pagalvę ašaroms ir jaukų kūną apkabinimui ir nuolatinį fotografavimo objektą, kuris dar vis objektas, o aš beveik nebefotografuoju.
…Žinau, kaip jauku sėdėti prie jūros ir kartu su šunimi nuo skardžio žiūrėti į saulėlydį, kaip gera matyti šunį, beatodairiškai gainiojantį lapus vėjuotą rudenį, griaunantį visus iš eilės besmegenius ir darantį angelus ant šviežio sniego žiemą. Žinau, kaip širdis nukrenta į kulnus, kai lauki svarbaus sveikatos tyrimo atsakymo ar operacijos pabaigos, kai viduržiemį iš eketės trauki šunį. Žinau, kaip gera matyti nesumeluotą džiaugsmą susitikus, kaip išdidu laimėti parodoje, kaip smagu žiūrėti į nuoširdžiai dūkstančius svetimus ir savus vaikus bei šunis…
… Prisimenu, kuo kvepėjo mūsų maži šuniukai, kokia sunki buvo ta naktis, kiek atradimų ir praradimų patyrėme, kol jie augo. Prisimenu širdį gniaužiantį skausmą, kai.. ir kaip išdidu matyti laimingus Bitės vaikus ir laimingas jų šeimininkų šeimas.
…Nesvarbu, kad mano dešimtmetė Bitė jau neišmoks surasti ir atnešti medžioklės laimikio, – man užteks kamuoliuko, bet tikiu kad mūsų laukia daug įdomių dienų ir įvykių, išdaigų ir paklusnumo, bemiegių naktų ir ištikimybės įrodymų …
Ir visa buvo, yra, ir bus tik todėl, kad aš turiu šunį…
PROTO AISTROS 
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!