Vakar skubėdama, kad mintis nepabėgtų, parašiau FB. O šįryt gavau priekaištą iį draugės, kuri nesinaudoja FB, kad nustojau rašyti… Tai tą pievą rašau čia, kad tie, kas neskaito FB, neliktų nuskriausti.
Bijau net prasitarti, bet dabar atrodo, kad mano motiniškai-finansinė-globėjiška funkcija eina link pabaigos… Dar keli mėnesiai ir santykiai su dukra bus pereis į kitą išmatavimą. Mokslų pabaiga ir nauji iššūkiai daryti klaidas, už kurias ji jau mokės iš savo kišenės ir už jas įgaus patirties.
Sako, kad tėvai su vaikais būna draugais tada, kai neužtenka kantrybės būti tėvais.
Draugams per daug leidi ir atleidi: jų klaidas, kvailiojimus, nes žinai, kad nesi atsakinga už jų gyvenimą. Apkabini, nerimauji, guodi, skolini ir tempi už pakarpos visai kitaip, nei savo vaikus. Ir nedalini patarimų tol, kol jie neprašo.
O vaikams patarimus barstai kaip žirnius kiekvienam žingsnyje, nes jautiesi tarsi labiau atsakingas už kiekvieną jų paslydimą ir paklydimą.
Juk jauni, žiopli, nežino, nemoka.
Bet atrodo, kad manoji ne tik užaugo, bet ir baigė mokslus. Iki oficialių patvirtinimų dar yra šiek tiek laiko, bet man po ilgesnės pauzės reikia grįžti prie neprašytų patarimų dalijimo…
Man turbūt pačiai jų labiausiai trūksta, nes kasdien nors taip per atstumą apkabindavau savo dukrą…
PROTO AISTROS 
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!