Raudonų batelių magija…

Vėl buvo ilgas karštas vasaros savaitgalis. Saugodamasi nuo šutros visas dienas kėpsojau namuose darydama darbus, kurie reikalauja mažai fizinių pastangų. Arba dariau tai, nuo ko nebus dar karščiau. Kepiau. Paskui ieškojau valgytojų. Radau. Ir prisimiau visai kitą ilgą savaitgalį, apie kurį kadais rašiau FB. Nostalgiška. Jei nebūčiau užrašius, ar būčiau prisiminus?

2013-06-23  Ilgasis savaitgalis mieste.

Karščiu tvoskiantis birželis, tarsi iš  drakono gerklės plūstantis karštis svilina plaukus, lydo asfaltą, degina padus ir slopina jausmus. Prakaitas “teka šiknos grioveliu“, kaip sako mano viena draugė apie viską, kas liejasi laisvai… Miestas pustuštis, vos vienas kitas žmogus, o visos žiurkės sulindusios į rūsius gaivelėtis nuo šutros.
O mums – mamos ir dukros diena, kai išeinam iš namų ir pareinam į juos, bet kur eisim, kur būsim, ką veiksim – nė nežinom išeidamos. Plaukiam pasroviui ir džiaugiamės buvimu kartu. Geriam kavą, slankiojam po senamiesčio gatveles ir kiemelius, prisėdam prie Vilnelės, matuojamės  kišeninėse sendaikčių parduotuvytėse sukneles, kurios – norisi tikėti – dar prisimena mylimų vyrų rankų prisilietimus, dar dvelkia prabangaus vakarėlio kvapu – goslūs kvepalai sumišę su vilnijančiomis alkoholio ir tabako užuominomis…
O paskui abi svaigiai matuojamės aukštakulnius – spalvingus, traukiančius akį, žadančius ateitį… Nei jų reikia, nei ką, bet  kaip atsispirti, jei jau vaikystėje žinojai, kad jei ne tie nauji bateliai, tai Pelenės pasakos pabaiga būtų buvusi visai kitokia…

Nuodėmingai atsiduodu raudonų batelių vilionėms.

Mamos ir dukros diena tęsiasi, netikėtai pro kaitrą prasiskverbia ir ant peties išgaruoja vienas lašelis, paskui akinių stiklą nuplauna antras, ant alkūnės pritupia dar vienas. Viltingai  pakeliam akis į  dangų, o ten tik menkas blyškus debesėlis, kuris nė neatrodo galintis prakiurti lietumi. Žvygaujam ir džiaugiamės, kad gal galų gale lietus vėl sugarbanos mūsų plaukus, kad atsigaivinsim, kad galėsim taškytis balose. Šalia eina porelė su neišvengiamai besiveržiančia į šį pasaulį atžala. Taip pat kaip ir mes žvalgosi į dangų, stebisi netikėtais lietaus lašais ir užkalbina:
– Jūs vilnietės?
-Taip, – atsakau ir jau laukiu klausimo, kur ir kaip surasti kažką Vilniuje.
– O jūs ir gyvenat Vilniuje?, – vėl klausimu nustebina vyriškis.
– Taip.
– Kaip keista… Paprastai tik užsieniečiai čia atrodo tokie laimingi…Jūs mama ir dukra?
-Taip, – sakom ir šypsomės išskleidusios į šonus rankas, kad sugautume kuo daugiau taupiai krentančio lietaus.
– Jūs atrodot nuostabiai!

Padėkojam ir nueinam tolyn, link Kotrynos bažnyčios, kad skveriuke ant žolės dar pasidžiaugtumėm tais suskaičiuojamais vasaros lietaus lašais, mamos ir dukros diena ir raudonųjų batelių magija.

P.S. 2015.07.06.Rytoj apsiausiu tuos raudonus batelius. Nostagija…