Sapnai seniau ir dabar

Kartais, kai prabundu po kokio nors ryškaus ir gražaus sapno, labai gailiuosi, kad viskas buvo trumpai ir ne iš tikrųjų…Kaip ir šiandien. Ir vis prisimenu, kai viskas buvo kitaip

———-

Kai buvau maža, turėjau keistą įsitikinimą. Vaikai neretai prikuria įvairiausių dalykų, kurie jų gyvenimą daro įdomesnį.  Vieni turi įsivaizuojamų draugų, kiti kalbasi su gyvūnais ar  augalais…

Kai aš buvau maža, aš buvau šventai įsitikinusi, kad  žmonės, kuriuos aš sapnuoju, tą pačią naktį sapnuoja tokį patį sapną. Ir kaip smagu atrodė, kad galėtum apie tai kalbėtis, kokių nuotykių patyrei sapne.

Kartais būdavau išsigandusi, kartais tiesiog bijodavau sutikti žmones, kuriuos sutikau sapne – policininkus, gydytojus, baisius dėdes ir piktas tetas, kareivius su šautuvais kalbančius keista kalba – čia tai jau buvo propagandos įtakos bėdos – kaip dabar tai suprantu….

Nepamenu, kad atskleista Kalėdų senio paslaptis būtų mane kaip nors nuvylusi. Tik supratau, kad kalėdinės dovanos nuo mano tėvų buvo tiesiog puikios.

Bet tą akimirką, kai buvau įtikinta, o gal pati klausimų ir atsakymų keliu sužinojau, kad mano sapnai yra visiškai privatūs, trumpalaikiai ir išliekantys tik mano vienos atmintyje, pasaulis sudužo. Ir niekada nebuvo toks, kaip anksčiau.

Dažną rytą aš vis tikiuosi, kad mano vaikiškas įtikėjimas yra tiesa. O kaip norėčiau sapnuoti tai, ką noriu ir dar kad tie, kas buvo norėti mano sapne, apie tai žinotų. Aš labai norėčiau, kad žmonės, kurie mano valia svečiavosi mano sapnuose, ir juos, ir mane prisimintų.

Ypač tada, kartais, kai prabundi su karčiai salstelėjusiu prisiminimu ir keistu jausmu, kad ką tik buvai gavusi dovaną lengvai ir be pastangų  patirti tai, kas niekada neatsitiks tikrovėje,,,

Koks būtų geras jausmas galėti provokuoti, modeliuoti situacijas, stumdyti ribas ir žinoti, kad bet kada gali atsimerkti…

Manau, kad nesu vieniša ir daugelis suaugusiųjų dabar ilgisi kažkokių iliuzinių dalykų, be kurių jų vaikystės pasaulis tiesiog būtų buvęs ne tokia stebuklingas..