Barselonoje buvau gal kokius penkis kartus. Važiuosiu turbūt dar penkis, o paskui persikraustysiu visam laikui. Jei iki to laiko neįsimylėsiu Madrido stipresne meile.
Visur visada reikia surasti vietinį gidą. Tada pamatysi kitokią Barseloną. Ir bet kurį kitą miestą. Taip, galbūt jis neparodys to, ką parodys mėlyni ar raudoni maršrutiniai turistų autobusai, bet ar Gedimino pilis yra tai, kas man ar Tau yra Vilnius? Ne. Tai vienas iš miesto simbolių, bet miesto dvasia ir esmė yra sėdėti po Užupio angelu ankstyvą vasaros rytą po intensyvios ir nelietingos kultūros nakties, arba pirmadienio vakarą inVino klausytis poezijos, arba gerti kavą ten, kur ji tau pati skaniausia. Kiekvienam savo.
Čia rašiau, kaip klajojau su nepažįstamuoju po Barseloną vieną lapkričio naktį, kaip pamačiau tikrą, be turistinės kosmetikos Barselonos El Raval veidą.
Vasarį, per Užgavėnes išskridau iš Barselonos per anksti, nespėjau sudalyvaut kažkokiam underground-subkultūriniam vakarėlyje-karnavale, į kurį kvietė mano lapkričio Barselonos gidas Twig’as. “Tau patiks“,– sakė užtikrintai, bet idėja tada skambėjo per drąsiai. Nors dabar atrodo, kad esu kažką įdomaus praradusi. Gal bus kitas kartas.
Skrandžio, akių ir proto patirtys Barselonoje
Neturtingas (net nežinau ar talentingas) menininkas man parodė kitokią miesto architektūrą, jam pačiam gražiausius Gaudžio ir kitų architektų pastatus, labai paprastą, pigią (!!!) ir visada pilną pakistaniečių užkandinę, išsiplėtusią į mažą skveriuką vos už kelių minučių nuo La Rambla – pramoninio turizmo žarnos. Ten, į tą užkandinę gali atsinešti savo vyno nusipirkus netolimoje parduotuvėje (turbūt tai galioja tik nuolatiniams ir pažįstamiems klientams, kad nekiltų problemų su kokia nors alkoholio ir tabako kontrolės institucija), atkimšus nulieti lašą dievams (medžiai aplink dažnai laistomi vynu, kaip supratau), valgyti pakistanietišką paella su beprotiško saldumo ir aštrumo padažais ir saldų kaip du medu kukulį desertui su mėtų arbata ir čia pat atsistojus šokti patiems sau dainuojant melodiją. Geri skrandžio potyriai, kaip ir tie, kuriuos kadais Twig’as parodė – neturistinese maisto ir gėrimų vietose El Raval.
Atsirenkiau internete dar į vieną įdomų žmogų – jauną daną rašytoją, persikėlusį į Katalonijos sostinę, įdomu, ką jis man parodytų Barselonoje, kurioje jau nebe pirmi metai? Turbūt tam skirsiu vieną kitą kitos kelionės dieną. Beje, kuo gidas nepanašesnis į tave, tuo daugiau tai žada netikėtumų ir kitokių atradimų.
Ką dar galima patirti Barselonoje? Toleranciją
Grįžtu į laikinus namus Eixample. Gyvenu prie Boyberry, gėjų sekso klubo, kurio įėjimas panašus į žalius garažo vartus, o artima aplinka – į mūsų stoties rajoną. Jei tik vakare einu, visada užkliūva akis – daug vyrų, skirtingi, laisvi ir ramūs, kartais apsikabinę, tiesa, retai rodantys daugiaus aistros… O vos už dvidešimt metrų akis patraukia televizoriai su besimainančiais vaizdais stiklinėje vitrinoje. Stabteliu. Gražūs jauni treniruoti įdegę kūnai. Sutvarkyti plaukai, gražios rankos (spėju apžiūrėti) – visi praktiškai primena Juozuką Statkevičių, tokie patys savim patenkinti iki begalybės, tik jaunesni ir be tinklinių pėdkelnių bei diržiukų per krūtinę. Kiekvienos, net ir pernokusios moters svajonė. Tai tie vyrai, kurie suprastų moterį visada, tik bėda, kad jie jau gyvena su kitais vyrais. Bet kompanijoje labai smagūs ir rūpestingi, kelionėse – irgi, nes visada pasiūlys kremo nuo saulės tavo nosiai anksčiau nei ji nusilups.
Įėjimas šalia, dailus kilimelis su hashtag’u. Neįprastas tekstas #heterosexualfriendly. Viešbutis TWO subalansuotas gėjams, moterims irgi tiktų. Stogo terasa su rožiniais gultais, delikatus dizainas, moternus stilius, o dar pasiūlymas trims naktims 26 m2 dvivietis kambarys Barselonoje už 160 EUR, tai pigu – realiai moki tik pusę kainos. Praktiškai para 55 EUR, tik šiek tiek pigiau nei kambarys su langu į šachtą šalia pas Aaroną ir jo draugą, apie gyvenimą pas juos Barselonoje jau rašiau. Čia subtilu, gražu, visai neerotiška, tik draugiška atūmosfera. Nežinau, kaip ten atrodytų heteroseksuali lietuvių pora iš provincijos patekusi per klaidą, bet įdomesnių gyvenimo patirčių ieškantys ir nevengiantys atsidurti ten, kur dar nebuvo, žmonės parsivežtų įspūdžių.
Ką dar galima patirti Barselonoje? Trumpą romaną.
Berlyne, Stokholme ar Vilniuje mano amžiaus moteris gali bare nuvirsti kėdės užmigusi iš nuobodulio dėl negauto dėmesio, išsriobusi kokius devynis kokteilius. Barselonoje, kaip ir Romoje niekada taip neatsitiks. Nespėsi įpusėti vienos taurės, o jau prisistatys keli gerbėjai. Karštas katalonų kraujas, nuogo ir nesigėdijamo kūno kultas neįprastas ir nebūdingas Šiaurės Atėnų gyventojams gebėjimas kalbėti atvirai, ką jauti tą ar kitą minutę užburia ir jaunas, ir patyrusias išmintingas moteris. Net jei esi su mišria kompanija, ilgaplaukiai (kartais net aukšti ar simpatiški) pietiečiai sugebės parodyt dėmesį. Jie specialiai suka galvas, jie tiesiog mėgaujasi akimirka, žeria komplimentus, nesigėdija sakyti, ką jaučia dabar, nes rytoj tai gali būti (saldi ar karti) praeitis ir tik prisiminimai. Kaip kas nori, taip tas tegul sako, bet meilė gali būti trumpalaikė, tiesiog akimirkos trumpumo, ji gali tęstis savaitę, dieną, vakarą, iki ryto. Ir Latin lover paradoksas: jie moka vertinti greit praeinančius jausmus, emocijas, na ir kas, kad romanas tęsiasi vos dieną ar savaitę, moteris visą tą laiką jaučiasi tarsi didžiausia jo gyvenimo meilė… Kiek girdėta moterų, vertinančių ilgalaikius ir rimtus santykius, žibančiomis akimis pasakojamų istorijų apie savo atostogas pietų kraštuose, kai jautėsi geidžiamos, patrauklios ir mylimos;). Akimirkos svaigulys, skonis ir emocija. Gyvenimo druska ir pipirai. Tai kaip tas vynas, kurį geri atostogų metu ir tiesiog alpsti nuo jo skonio, o parvežtas namo ir išgertas vėsiame namų klimate jis net ne geresnis nei koks apatinės lentynos tetrapakas “praktiškiems žmonėms“. Kartais reikia to vyno laiku ir vietoje, o kaip bus paskui – tavo pačios reikalas: ar prarysi tai, kaip trūkstamo džiaugsmo ar pasitikėjimo savimi piliulę ar sriūbausi dėl neskambančių vestuvių varpų…
Ką dar galima patirti Barselonoje? Diskretiškumą už pinigus.
Kai įsiplieskia jausmai, o aistra “čia ir dabar“ degina padus, ne tik Barceloneta paplūdimiai naktimis nugulti besiglėbesčiuojančių porelių ar tamsios tarpuvartės atstoja ramų užutėkį. Kam smėlis kelnėse ar sėdėjimas ant laiptelių prie uosto nepatinka, tie aistros apakinti važiuoja į La França. Sako, kad ten diskretiškumo ir kainos santykis puikus. Negaliu lygint. Slėptis nereikėjo, eksperimentas ir tiek. Gatvė kaip gatvė, netoli Plaça Espanya, panaši daugelį šiame mieste.
antikvarinių šedevrų nematyti, o viešbučio administratorius labiau panašus į blogiuką iš filmo apie gangsterius. Pirmiausia išklauso pageidavimus ir pažeria kuklias galimybes.
Čia žmonės įsikuria ir ilgesniam laikui. Ne, ne meilužiai, o turistai. Parkingas didelis ir nemokamas, keliaujantiems dviračiu ar automobiliu po Kataloniją labai patogu. Švenčia čia poros visokius valentinus, intymias sukaktis ir oficialius bendro gyvenimo paminėjimus dviese. Būna, sako, išnuomojama ir audringesniems erotinės tematikos vakarėliams.
Pasėdėti reikia, privatumas svarbus ir išeinantiems, o atėjusiems – juo labiau. Nelaiko toj belangėje amžinai, bet matyt galybę aistros protrūkių matė tie kambariukai. Pabeldžia juodasis liokajus ir nusiveda toliau. Juodas liftas, kitas aukštas.
Kai kurie žmonės, kaip aš, turi karmą visada gyventi už sienos su aistringais ir garsiais kaimynais, gyvenančiais gerokai aktyvesnį nei statistika nurodo seksualinį gyvenimą. Bet turbūt apie tai irgi pagalvota. Visą naktį daugiausia, ką gali išgirsti – gatvės triukšmas.
Kas atsitinka La França, tas lieka La França - toks šio viešbučio, sėkmingai gyvuojančio kelis dešimtmečius, privalumas.
Rytas La França gali ir neateiti. Langai su roletais, užuolaidomis, čia duksli ir amžina naktis. Ir neišeisi iš čia tada, kai nori. Arba tiksliau – turi pasakyti, kad nori išeiti. Ir paaiškėja nežinomos ispaniškos frazės turinys. Pakeli ragelį, surenki 9 ir pasakai, kad jau gana, jau nori iš čia ištrūkti…. Po kelių minučių, turbūt skirtų graudulingam mielužių atsisveikinimui ar kitos porelės priėmimui ar išlydėjimui, pasirodo juodasis liokajus su grąžinamu asmens dokumentu ir vėl diskretiškai – į liftą, žemyn ir palydi saugiai išeiti ar išvažiuoti.
Miestas bunda. Prasideda kitos dienos atradimai Barselonoje.
