Kai kasmet tekdavo kepti ar pirkti tortą pagal pageidavimą, organizuoti šventę (arba jos išvengti) ir ruošti stalą, svarstyti apie tinkamiausią, labiausiai geidžiamą dovaną ( kad ir apie tą nerealų Ipod, kuris buvo slapta atgabentas iš už balos ir sugedo po kelių mėnesių pilnas to meto dainų), tada atrodė, kad visada taip bus. Kad visada galėsi apkabinti savo vaiką 19 valandą vakaro kiekvieną sausio 8-ąją.
Bet ateina laikas, kai nebegali to padaryti. Ir paskutiniąją naktį prieš gimtadienį kažkaip neramiai miegi, turbūt yra stebuklinga kūno atmintis, kuri savaip suskaičioja tas dienas:)
Pamenu, buvo ketvirtas jos gimtadienis. Pasikvietė visas mano drauges, kelios iš jų buvo su vaikais. Tortas buvo rožinis, širdelės formos, su privalomu skaičiumi žvakučių. Kažkokios kalbos buvo, o paskui po menkos tylos prasimušė jubiliatės balselis su džiugesiu ir atodūsiu: “Mama, kaip gerai, kad tu mane pagimdei“…
Nuščiuvo visi suaugusieji, net susigraudino gal šiek tiek, bet šventė tęsėsi toliau. Nepamenu, kur tada buvo loginis kirtis, ant kurio žodžio tame sakinyje, nežinau, kur jis būtų dabar. Tik tikiu, kad ta vaiko lūpomis pasakyta frazė vis dar galioja :)
Žinau, kad susiskambinsim tuo savo laiku, kad apsikabinsim per atstumą, kad būdamos toli esam kartu. Kad ir kaip toli būtume, yra dalykų, kurie mus sieja daugiau, nei tik kraujo ryšys. Ir mes abi labai džiaugiamės, kad mums pavyko susitikti ir susipažinti. Baisu net pagalvoti, kad aš turėčiau kitą dukrą, o ji- kitą mamą, ir mūsų gyvenimai būtų kitokie… Už gimimus ir gimtadienius!
PROTO AISTROS 
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!