Visi žmonės turi vaidmenų gyvenime, jie ne tik moterys ir vyrai, jie vaikai, tėvai, patėviai, pamotės, dukros, tetos ir podukros, broliai ir dėdės, anūkai ir seneliai, mokiniai ir viršininkai, mokytojai ir pavaldiniai. Kiekvienas turi ne po vieną dešimtį vaidmenų. Ir skirtingų. Ir su jais ne visada gerai susitvarko. Viena yra pusėtina žmona, gera pavaldinė, lojali draugė ir tragiška krikšto mama, užtat kita nuostabi meilužė, bjauri viršininkė, gera tėvelio dukrelė ir visai niekam tikusi draugė viename kūne.
Mes visi turim tokių funkcijų, kurių net nemokam pavadinti. Draugai yra draugai, bet jie būna kažkokiu būdu dar ir funcionalūs arba ne. Tam tikruose tarpusavio santykiuose vieninteliam žmogui kartais esam tuo, kuo nesam niekam kitam. Arba tam tikram tipui žmonių esam kažkuo, kas neturi pavadinimo, tik funkciją, tik vaidmenį. Kaip moterys, kurios žino vyrų paslaptis (žr.čia )
Uostas
Kartais jaučiuosi kaip uostas, į kurį parplaukia laivai po ilgų ar trumpų kelionių. Kapitonai rūkydami pypkes ir gerdami romą pasakoja savo klajonių istorijas, kaskart atverdami emocijų triumus ir ištraukdami iš ten tai, ką nori parodyti, kuo pasidžiaugti, ką apčiupinėti dar kartą ir prisiminti vieną ar kitą istoriją. O uostui ką? Jis tiesiog vieta, kurioje laivai laikinai saugūs ir ramūs iki kitos kelionės. Kartais aš uostas, kartais aš laivas, kuris turi savo uostą. Gal kelis.
Mūza
Ech tie laikai, kai tau karpė snaiges iš popieriaus, rašė eilėraščius, audė juostas (kažkur prie brangenybių iš vaikystės dar yra…) piešė piešinius, kūrė dainas, kūrė vyno etiketes ir exlibrius… Kai kas tapė jų portretus, kas jas fotografavo laisvą akimirką ir fiksavo kiekvieną žingsnį, kai kam dovanojo Betelgeizę, kas dėl jų numetė visus 60 kilogramų, o jos įkvėptas padarė svaiginančią karjerą … Pažįstu tas mūzas asmeniškai. Mūza būti lengva, gražu ir elegantiška. Tu efemeriška, tu tolima, tu aikštinga, tu vizija, iliuzija, kuri gena pirmyn. Tu palaikai nelaikydama už rankos, tu įkvepi, bet neplauni teptukų, tu inspiruoji pokyčiams, bet kasdien negamini sveiko maisto ir niekada neatsakai už galutinį rezultatą. Gera būti mūza, na ir kas, kad savo portreto gal niekada nepasikabinsi garbingoje svetainės vietoje, kas, kad tas liesasis net nepakvies į savo vestuves, bet visada žinosi, kad kažkam buvai įkvėpimo ir kūrybos šaltinis. Ar buvau? Žinoma, ir ne kartą. Ir jūs pabandykit, patiks.
Reabilitacijos klinika
Tai gali būti epizodinis vaidmuo, o gali būti karma. Moterims lengviau, jei joms prireikia reabilitacijos, mat jos turi tikrų draugių, todėl kiekvienas „estrogenų vakarėlis“ yra jau kaip grupinė terapija. Jei reikia specializuotos – renkiesi vieną iš geriausių draugių, arba varai rateliu per visas. Vyrai nemoka nei sirgt, nei gydyt, tai jie retai tampa reabilitacijos klinikomis, beveik visada – pacientais. Moterys – tikros gailestingosios seselės, jos savo draugus slaugo, gydo, buria, užburia, atburia, užkeikia, rūpinasi, kalba, užkalba, atkalba, tyli, dūsauja sutartine arba prieš srovę. Anądien teatre sutikta viena seniai nematyta kolegė prasitarė apie savo neartimą bičiulį: „Jis manęs įsikabinęs kaip šiaudo“. Sunku, neįprasta, atsakinga. Ir neprofesionalu: tu nežinai ką daryti, kaip elgtis, kad nesugadintum, kad kartu su tradiciniais gydymo būdais būtum dar vienas vaistas…
Arba kai turi draugą, kuris laikinai švarus, bet yra iš esmės remisinis narkomanas, alkoholikas arba latentinis homoseksualas. Va tada tu jam ne mūza tai jau tikrai. Ir dar visam gyvenimui. Būna lengvesni variantai, kai reabilitacijos klinika yra sudaužytų jausmų ar pažeistos savivertės gydymo vieta. Paskui tokiam suremontuotam Titanikui tampi tiesiog uostu, jei jam pakeliui nepasitaiko viską kardinaliai keičiantis ledkalnis. Kartais reabilitacijos kliniką kai kurie painioja su išblaivinimo klinika ar nakvynės namais „Sala“, bet čia jau tas atvejis, kai prisiliuobęs buvęs, esamas ar jau nurašytas kavalierius skambina išdrįsęs pasiūlyti savo (nebekonvertuojamos ir/arba abejotinos kokybės) seksualines ir intelektines paslaugas už galimybę šiltai išsiblaivyti iki ryto su „all inclusive“ – gauti kopūstų sriubos pusryčiams ir nemokamas taksi paslaugas.
Kanalizacijos vamzdžiai
Anądien užlekia į darbą viena moteris, kuri yra masinio džiuginimo ir optimizmo bomba. Nežinau, ką ji rūko, bet ir aš to noriu. Kaip ji trykšta optimizmu, taip trykšta ir emocijomis pasakodama, kaip pavargsta nuo kai kurių savo draugių, kurioms ji reikalinga tik tada, kai kas nors anoms kažkas blogai pasidaro – apsipyksta su anyta, vyru ar viršininku, kai vaikai prisidirba kažkokių superduper nesąmonių. Va tada prireikia draugės, kad išklausytų. Ir klauso, juk ji draugė. Ir toji anoji, pila pamazgas ant savo skaudintojų, pasakoja bjaurias istorijas, tarkuoja, taškosi neigiamom emocijom. O ta optimizmo bomba tampa tam vakarui plačiu kanalizacijos vamzdžiu, kuriuo tie atsiprašant š*** ir kitos tulžingos bei pūlingos išskyros keliauja. Dar pažinojau tokį vieną menko ūgio ir gero smūgio vyriškį, kuris vakare po darbo grįžęs namo išbaubdavo nuo slenksčio visą dienos purvą pramaišiui su šešių aukštų keiksmais visam pasauliui ir kolegoms (keikėsi jis tikrai profesionaliai…) vis įtepdamas žmonos vardą. Gaudavo maisto, sekso ir eidavo miegoti, kad ryte šviežias ir stiprus vėl eitų mamuto medžioti, o jei kas nepasiseks – vėl nuo slenksčio baubs žmonai. Bet išsibaubęs ramus – kaip kūdikis. Kaip ir ta draugė, išsivaliusi savo kūną ir dvasią nuo visų įmanomų skaudulių, išliejusi visus puvėkus, išvažiuoja namo ir taikosi su vyru, anyta, paskui viršininku, vaikai vėl tampa tobuli. O tie vamzdžiai? Juos reikia paskui pačiai plaut septyniais kubiniais metrais vandens, barstyt chlorkalkėm arba gerosiomis bakterijomis maitinti, nes esi žmogus, o ne koks didelio diametro Wavin kanalizacijos vamzdis full-time. Reikia staigiai keist drauges arba sakyt, kad kanalizacija užsikimšo amžiams. Tu irgi turi savo gyvenimą, kuriame kartais būni pvz. mūza…
Šaltinis su filtru arba aukso ieškotojas
Jais būna dažniau vyrai, nors ir moterys gali, labiau tos, kurias vadina Pentagonais. Turiu tokį svetimšalį bičiulį, kuris man yra neišsemiamas informacijos šaltinis, kad net bijau kad neišdžiūtų. O yra pavojus – dabar pakliuvo į meilų didžiakrūtės (FF!!!!) tautietės glėbį, jei bus baisiai užimtas, mano šaltinis čiurlens menka srovele. (Update – nenustojo čiurlenti!) Taigi tas bičiulis kaip asmeninis feedly.com ir google allert viename. Kasdien gaudavau gerai nuo interneto šiukšlių nufiltruotų nuorodų: straipsnių, kurie man gali būti įdomūs, muzikos, kurios galbūt nerasčiau ar net neieškočiau – na pvz. liquid funk radijo stotį arba kokį techno gabaliuką, nuorodų į rašinius, kur paminėti įdomūs prekių ženklai ar naujovės. Na, jaučiuosi kaip senais gerais laikais, kai Reader’s digest būdavo kokybiško skaitalo sinonimas. Na, mes dar ir draugaujam, kalbamės retai, bet ilgai, diskutuojam apie vienas kito problemas, kai jų atsiranda, kai prašo patarimo – patariam, kai neklausia – tiesiog kalbamės. Atviraujam. Bet jis papildomai ieško man aukso :) Labai vienpusiškai.
Kamštis
Tokiais kamščiais būna ir vyrai, ir moterys. Toks tarsi saugus atsarginis variantas. Kai nėra su kuo eiti į teatrą, mat neina tas, su kuo susitarei, į renginį, kuriam turi kvietimą dviems, o tas, su kuriuo norėtum eiti dėl subjektyvių ar objektyvių priežasčių negali arba nenori. Tie kamščiai kartais užkemša ir bendravimo trūkumą, atsivėrusį didele skyle, į kurią gali susmukti pats su visais savo neištartais žodžiais. Kelionės, į kurias reikia papildomo žmogaus, kuris moka būti kompanijoje neinkšdamas, negadindamas ir dar šiek tiek papildydamas… Visi mes būnam kamščiais, bet tai laikinas vaidmuo, kartais labai dėkingas. Kaip pažiūrėsi. Vonia be kamščio – tik dušas…
Ir Tu galbūt kažkam esi gal knyga, kažkam UAB “Ramentas“, kitam – socialinis eksperimentas, sekso terapeutas, kažkam nuolatinė šventė, kažkam – tik problema…
Kolegos močiutė, kuriai 70+ , paskutinį savo kavalierių išbrokavo ir išgrūdo (jau jiems gyvenant kartu) paaiškindama, kad tasai per daug kalba apie ligas. Jai, mat, norisi kalbėti apie sveikatą. Ir aš ją suprantu. Aš tik nesuprantu tos patrauklios (tik ar laimingos?) moters, kuri sako: „Aš iškart atsisveikinu su kavalieriais, kurie pradeda man pasakoti apie savo problemas. Aš noriu gyventi savo gyvenimą, o ne spręsti svetimas problemas“…
Bet kaip tada gyventi? Tik sau ir tik savo gyvenimą? Be kitų žmonių???
PROTO AISTROS 