Apie salas, jausmus ir krevetę

Kažkada gal prieš metus el.paštu gavau pasakojimą apie dvi salas ir jų gyventojus. Jį gana smagiai perskaičiau, nors dabar jis nebeatrodo toks įdomus. Kaip laikas keičia supratimą…Tai tarsi biblinė-teorinė istorija apie žvejus, žuvis ir moteris, tačiau tokių pasakojimų kartais išgirstame ir iš pažįstamų rato. Ir kai kažką panašaus girdime, tai istoriją visada vertiname pagal tai, kuris herojus yra mūsų draugas ar draugė….

Gana keistai nuskambėjo prašymas perskaičius tą istoriją atlikti vieną užduotį. Apie tai vėliau, nes net neketinau jos daryti. Matyt praleidau progą sužinoti apie save daugiau. Bet minčių man kilo įvairių…

Sala

Vienoje saloje gyveno tik trise. Eva ir du vyrai. Peteris ir Lui turėjo laivelį ir visą dieną juo žvejodavo. Kai jiems pasisekdavo, jie plaukdavo į kitą mažą salą, kurioje gyveno tik Polas ir Džeimsas, mat šie turėjo kažkokią žuvų rūkyklą ar kitokį jūros gėrių perdirbimo fabrikėlį. Turbūt tai buvo Norvegijoje, tik herojai kažkodėl buvo angliškais vardais. Žodžiu, atrodo, abejose salose žmonės gyveno laimingi taikoje ir ramybėje.

Vieną kartą (taip prasideda visos gyvenimą keičiančios istorijos, kai kažkokia smulkmena kasdieninėje rutinoje supainioja esminius dalykus žmonių gyvenimuose). Taigi vieną dieną Eva išplaukė kartu su Peteriu ir Lui žvejoti. Žūklė buvo sėkminga, todėl jie visi nuplaukė su laimikiu į kitą salą pas Polą ir Džeimsą.  Kai Eva pamatė Polą patį pirmąjį kartą, įsimylėjo iškart. Be proto. Ir visai moteriškai galvojo, kad Polas jaučia jai tą patį. Plaukdama atgal savo galvelėje ji jau kūrė planus, kaip pamatyti Polą kitą kartą.

Kitą dieną Eva paprašė Peterio nuplukdyti ją pas Polą (suprantu, įsimylėjo ir negalėjo laukti nė akimirkos daugiau). Peteris jos nuostabai atsisakė: “Valtis yra tam, kad ja dabar plauktume žvejoti…  Man valties reikia, kad užsidirbčiau pragyvenimui. Jei sumokėsi man xxx sumą, sugaišiu laiką ir nuplukdysiu“.  Eva neturėjo tiek pinigų, todėl paprašė Lui pagalbos. 

Ją dar labiau nustebino Lui atsakymas: “Jei praleisime visą naktį  kartu ir pasimylėsime, nuplukdysiu tave ten“.  Šokas, ar ne? Ji buvo taip įsimylėjusi, kad  norėjo kuo skubiau vėl pasimatyti su savo  meilės objektu, bet miegoti su Lui – to jau buvo per daug. Abejonės ją blaškė tol, kol nusprendė, kad viena naktis su Lui yra nieko tokio, palyginti su visu likusiu gyvenimu su Polu. Taigi sprendimas buvo padarytas ir Lui kitą dieną ją nuplukdė į naujo mylimojo salą.

Bėgte, išsilgusi, plėvėsuodama plaukais, su šimtais bučinių ir apkabinimų. (Žinau, turėčiau rašyti jausmingiau ir kad nesijaustų mano ironijos…). Polas buvo laimingas matydamas Evą. Ji buvo beprotiškai įsimylėjusi ir manydama,  kad viskas turi būti tobula, tyra ir nuoširdu nuo pat santykių pradžios, prisipažino, ką padariusi dėl galimybės visą likusį gyveinmą praleisti su savo meile…. Polas sureagavo audringai: “Ką padarei? Tu mane myli ir miegojai su Lui? Ar aš dabar galiu tavim tikėti?   Aš nenoriu būti su tavimi, aš net nenoriu tavęs matyti“…

Vargšė emocinga moteris, nusivylusi dviem vyrais, su kuriais gyveno vienoje saloje, net nežinojo, kaip grįžti atgal, o turbūt ir nelabai norėjo…

Sėdėdama ant kranto  ir raudodama sulaukė  Džeimso, kuris prisėdęs šalia palengva privertė ją papasakoti  visą širdį virpinančią istoriją pasiūlydamas kartu ir petį išsiverkti. Eva nurimo, abu žiūrėjo į saulėlydį, kol  Džeimsas pasakė: “Pamiršk  Polą, Peterį ir Lui. Tu man patinki , jie neverti tavęs, ateik pas mane ir mudu gyvensim kartu…“ 

Įdomu, beje, kam ši istorija iš esmės skirta? Etikos pamokoms kažkur užsieniuose ar kažkokiems testams? Juokingiausia, kad man buvo duota užduotis surikiuoti visus penkis herojus moraliniu-etiniu požiūriu.  Kokį testą norėjo mano bičiulė man padaryti? Sėdėjau ir žiūrėjau  kaip ožka į naujus vartus ir nesugebėjau… Kvaila klijuoti etiketes – kas dosnus, o kas gobšus, kas geras, o kas palaidas…Vienas – apskaičiuojantis verslininkas, kitas – tiesiog sekso ištroškęs, trečias – ribotų pažiūrų, o ketvirtas –  sužeistų paukščių medžiotojas? Kaip būtų paprasta, jei viskas būtų  taip vienareikšmiška. Jei bet kuris iš jų būtų mano draugas, rasčiau milijoną priežasčių jį pateisinti. Jei Eva būtų mano draugė, ją guosčiau. Ir pateisinčiau taip pat.

Yra ir klausimų, į kuriuos dar  neturiu atsakymų. O ar jų iš viso reikia? Kartais išdrįsti paklausti yra daug svarbiau, nei sulaukti atsakymo.

• Peteris, Lui ir Eva gyveno taikoje ir ramybėje? Sunku patikėti, bet gal tai buvo tiesiog laimingas, atviras klasikinis prancūziškas ménage à trois?  Laiminga draugų komuna ar atvira santuoka? Nors ne tokia jau atvira, ir turbūt ne draugų…Gal verslo korporacija?
• Kartais gali sutaupyti krūvą pinigų (kurių ir taip neturi) pasirinkdamas permiegoti su kai kuo… Kartais sumoki gerokai daugiau nei gauni. Ir ne pinigais.  Arba gali sutaupyti pinigų net nepermiegodama su kažkuo, ar ne, Eva?
• Ir jei galų gale atsiduri ten, kur visada svajojai, dar nereiškia, kad viskas bus taip, kaip svajojai…
• Ar žiauriai didelė starto “chemija“ yra geriausia santykių pradžia? Visos emocijos  aukščiausiuose taškuose, nesvarbu, kad nestabilios. Normalu, kažkada juk vistiek  nurims… Greitai. Naudokis proga, elkis neadekvačiai, nes tai baigsis banalumu ir rutina. Arba dar keliomis šukėmis širdyje. Kodėl draugės, pasakodamos apie trumpus nuotykius taip svaigiai juos prisimena? Gal todėl, kad tai nuotykis, emocijos ryškios, skamba aukščiausiomis natomis, o kai tai virsta santykiais – tampa klasikiniais akordais iš oktavos vidurio….Santykiai it žaibas iš giedro dangaus su griausmais, lietumi, plikledžiu ir dviguba vaivorykšte tuo pat metu – retas atvejis, bet ačiū dievui, pasitaiko. Vienas mano bičiulis visada sakydavo  – “Geriau rutina po gero starto, negu iškart startuoti nuo rutinos“. Įdomiausia, kad jis tokioj rutinoj, kad apie naujus startus  sapnuoja turbūt tik paryčiais.
• Niekada negali būti tikras dėl kito žmogaus jausmų. Gal jis tik įsivaizduoja, kokių santykių jam norisi, o suprasti,  kad gali būti kitaip – neužtenka fantazijos. Gal tai ko nori tu, yra visai ne tai, ką kitas žmogus gali duoti. Nes daugiau duoti jam neišeina..
• Ar dar neprasidėjus santykiams abu gali užbraukti kiekvienas savo (ir vienas kito) praeitį, joje niekada nesiknisti ir dėl jos nepriekaištauti?
• Moterys turi turėti paslapčių. Ypač apie savo seksualinius žygius – nesvarbu, ar tai karjera per lovą, ar didvyriškas pasišventimas dėl mylimo vyro gerovės, ar transporto priemonė, kaip šį kartą.
• Moterys turi labai jautrią selektyvinę klausą – jos linkusios išgirsti vestuvių varpus labai anksti ir labai garsiai. Ar vyrai dėl to pabėga? Kam bėgti, jei varpais skambina ne jam? Gal  jis girdi visai kitą muziką ir žingsniuoja jos ritmu?
• Ar tikrai pats geriausias metas suvilioti moterį, kai ji sužeista ir kenčianti? Gal tai ir pats sėkmingiausias ėjimas, bet ar jis apsimoka, kai pasirenki ne tą meginą ir imi guosti jos ašarų pakalnėj. Paguodei, o ką dabar su ja daryti? Tos, stipriosios, yra tikras iššūkis, Džeimsai. Aš suprantu tave, daugiau moterų  aplink nėra, o gyventi reikia…

Taip gražu ir tyra tos jausmingos, emocijomis plevenančios  moterys… Aš tikrai ne Eva. Nuoširdžiai pavydžiu polėkio apakintai meilės iš pirmo žvilgsnio elgtis su tokia stogą raunančia drąsa…Stipru.

Aš esu kaip krevetė – mano širdis yra galvoje…Ir tai nėra gerai moteriai.. Nežinau, ar guodžia tai, kad kad ir krevetėms galvas nurauna…  Su širdim kartu:))