Kalbuosi su podukra telefonu. Po trumpo būtinų reikalų aptarimo pasakoja kitos diskusijos atgarsius, baisėdamasi, kad žmonės vieni kitiems visiškai nerūpi. Pasakoja apie gražią sutuoktinių porą, abu verslo žmonės, dažnai skraido. Ir tas nuolatinis skraidymas kaip kasdienybė. „Kai išvažiuoja kažkur, išskrenda – sako ji, – negauna žinutės su klausimu, kaip sekėsi skrydis, ar sėkmingai nusileidai… Na, atkeliaus žinutė po poros dienų. Na, kas čia tokio, išvažiavo aštuonioms dienoms, juk grįš… Negi mes taip artmiausiems žmonėms nerūpim?“ – klausia manęs.
Nežinau net ką pasakyti. Rūpim. Ir mums rūpi.
Žmonės gyvena ten toli, gerokai toliau nei baigiasi šalies sienos. Žmonės dažnai keliauja, toli ir arti, ilgam ir trumpam. Ar ta žinutė yra tokia svarbi? Ar ji ne formalumas? Ar reguliarus draugystės, meilės ar panašių santykių palaikymas susitikimais, skambučiais ir SMS yra tų santykių kokybės ženklas?
Ar rūpestis artimu savo, su kuriuo prieš dievą ar valstybės tarnautoją visų artimųjų akivaizdoje buvai surištas amžiams, yra pamatuojamas žinutėmis išvykus? O ta žinutė – tai tik mandagumo ar tikro rūpesčio ženklas? Formalumas ar ne? Taip reikia ar taip norisi? Tai pareiga ar ne?
Ar žinojimas, kad bet kada, po pusmečio tylos, po nesimatymo metų, pačiu netikėčiausiu laiku atsibeldęs pas savo tikrą draugą būsi apkabintas taip, kaip tik jis gali, yra svarbesnis?
Nors…
Žinojimas, kad tavęs laukia: tyliai ar garsiai, su žodžiais ar be jų, su ruošiamom sutiktuvių vaišėm, su paklota lova ir saldainiu po pagalve, šampano taure kelionės dulkėms nuplauti ar tiesiog jaukiu ilgu apkabinimu, yra dieviškas.
Tas laukimas ir ilgesys gali būt neišsakytas jokiais žodžiais. Galima pasiilgti visom didžiosiom raidėm ir tylėti apie tai.
Galima apie tai kalbėti. Leisti apie tai žinoti.
Pašnibždomis, garsiai, žodžiu, žinute. Įdėtu rašteliu tarp išlygintų marškinių ar guminukų maišeliu lagamino kišenėje.
Galima trankytis po pasaulį, snausti oro uostų erdvėse ant metalinių suolų ar business lounge valandų valandas, kankintis dėl pakilusios temperatūros ir dar dirbti darbą komandiruotėje, mirti iš nuobodulio svetimų miestų ir kaimų viešbučiuose, pavargti iki linkstančių kelių ir beprotiškai skaudančios galvos, nekęsti kavos už jos kiekius ir skonį…
Galima būti verslo samdiniu ir dirbti nuo ryto iki nakties tam pačiam mieste, galima būti bedarbiu menininku, galima turėt nesibaigiančių finansinių problemų arba net kreditorių virvę ant sprando, galima gydytis gripą ir plaučių uždegimą tuo pačiu metu ir būt labai laimingas…Nes tavęs laukia. Laukia tie, tas, ta, kas norėtum, kad lauktų. Nes jei nelaukia pats svarbiausias žmogus ar svarbiausi žmonės, vadinasi, nelaukia niekas.
Gali būti sveikas, perspektyvus, gražus, įdomus, sėkmingas, pavydėtinas visomis prasmėmis ir dar daugiau, į tave gali žiūrėti su pavydu, susižavėjimu, pagarba, bet pats gali jaustis žiauriai nelaimingas, net pats nelaimingiausias iš visų. Nes tavęs nelaukia.
Nelaukia tas žmogus, kuris norėtum, kad lauktų.
Man gražu, kai oro uostų erdvėse, traukiniuose ir autobusuose tolimuose ir artimuose užsieniuose visada pamatysi žmonių, kurie sukišę nosis į savo telefonus ar planšetes šypsosi, nusijuokia, prunkščia, užsimerkia ir susimąsto perskaitę kažką. Gal tik menkai akimirkai. Kol juos praryja kito lėktuvo, traukinio, autobuso gerklė. Tuose melsvai švytinčiuose ryšio ekranėliuose jie suriša ryšio mazgelius ir gali eiti toliau.
Tvirtesniu žingsniu, labiau ištiesta nugara, su vos slepiama šypsena veide ir šiek tiek linksmesnėmis akimis.
Jų kažkas laukia.
Ir leidžia jiems apie tai žinoti…
PROTO AISTROS 