Skirtingi mamų patarimai dukroms

Kokie skirtingi būna mamų patarimai…

Mano mama, gyvendama nedideliame miestelyje kasdien grįždavo pietų. Ji dirbo netoliese, kelios minutės ir jau namie. Išvirdavo ar pašildydavo ką nors pietums. Tėčiui buvo toliau, bet per valandą jis susisukdavo ir nueiti, ir pavalgyti, ir grįžti į darbą. Sriuba būdavo visada, ne kasdien vis kita, bet privaloma pietums. Kažkada besisukiodama virtuvėje mama pasakė lyg tarp kitko  “Jei vyras negrįžta pietaut, tuoj negrįš ir nakvot.“ Viriau sriubas ir gaminau valgyt visus santuokos metus ir iš įkvėpimo, ir iš įpročio. Nepadėjo. Žiūriu į savo tėvus daugiau nei 50 metų kartu, jie vis dar kasdien valgo sriubą, o savaitgaliais lapsi mamos keptus pyragus.

Mano draugės mama niekada nevirė sriubų ir šiaip iki šiol maisto gaminimui nedaug laiko skiria. Minimaliai, kad nemirtų badu nei ji, nei jos vyras. Bet ji nuo paauglystės kalė dukrai  į galvą patarimus apie tai, kad moterys turi turėt paslapčių, kaip niekada nereikia atviraut su savo sutuoktiniu, o juo labiau – su kitais vyrais, kaip niekada negalima pirmai sakyti, kad kažkam jauti stipresnius jausmus, kol nebūsi tikra dėl kito žmogaus jausmų… Turbūt ir dar daugiau sakė. O paguosdavo draugę jos mama visada taip pat:  “Jei norės, keliais atšliauš“…

Kokių skirtingų dalykų galima išmokti iš mamų!

Kai grįžtu iš gimtinės, mama visada mano draugei įdeda naminio maisto, kuriuo vaišino mane savaitgalį: grybų pyrago, balandėlių arba kekso. Ir duodančios rankos, ir gaunančios yra laimingos. Jaučiu, kad reikia aplankyt draugės mamą  kitam Lietuvos krašte ir susėst ilgam pokalbiui prie arbatos. Čyskeiką išsikepsiu ir nusivešiu pati. Bus natūriniai mainai.

Aš kažko svarbaus gyvenime neišmokau iš savo mamos. Kas iš to,  kad moku išvirti šimtą sriubų ir prikept pyragų…