Visada baisu, kai žmonės mus gerai skaito, ar ne? Atsakymas į pasiūlymą “Atvažiuok taurei šampano“ tikrai gali draugei pasakyti apie tavo savijautą daugiau nei ilgas pokalbis.
Nesu gera žmonių veidų išraiškų skaitytoja, tačiau gerai pamenu, kaip prieš metus kalbėjausi su savo bičiuliu. Nedažnai jį matydavau, o ir mūsų pažinties istorija suko vos metus, bet tąkart jis man pasirodė kažkoks kitoks. Visada toks ryškus mūsų retų susimatymų smagumas buvo dingęs, akys apsiblaususios, buvusio žavesio – nė ženklo. Vietoj žaismingų kalbų ir žongliravimo žodžiais, taip įprastų tuo metu, kai turėdavome laiko vienas kitam, daugiau prasmingų pauzių ir beprasmių sakinių. Išprovokavau jį pasipasakoti. Žinau, kad neturiu tokios jėgos, kuri priverstų kitą žmogų daryti tai, ko jis nenori. Bet matyt norėjo. Ir laukė, kol kažkas galės išklausyti. Istorija buvo trumpa.
Kartą išėjęs iš namų į darbą prasilenkė su moterimi, gyvenančia gretimame name. Abu žvilgtelėjo į vienas į kitą, ir matyt kažką nerealaus jie pamatė vienas kito žvilgsniuose. Abu tai pajuto. Paskui vienas atsisuko ir pamatė kitą, atsisukusį.. .Vidutinio amžiaus impozantiškas vedęs vyras apsisuko ir grįžo prie moters, kuri laukė jo grįžtančio.
Susipažino, šnektelėjo ir jis nuėjo toliau su kiekvienu žingsniu vis labiau linkstančiais keliais. Man buvo keista klausytis vyriškos išpažinties netvirtu ir labai lūdnu balsu apie tai, kad kažkas JAM pakirto kelius. Taip, dažniausiai jis būna tas, kuris sužavi. Keista, kad niekada anksčiau jie nesusitikdavo gyvendami netoliese, o paskui vis tarsi specialiai (?) prasilenkdavo ir pasikalbėdavo. Ir taip visą savaitę menki kelių minučių susititikimai, tarsi visai netyčia… Išsiskyrusi paauglės mama ir vedęs 45-erių vyriškis.
Paskui kartą besibučiuojantys kaip spuoguoti paaugliai prie laiptinės buvo pasveikinti moters kaimyno ir jos paauglės dukros. Kalbėdavosi telefonu darbe ryte, dieną, vakare, tada. Ir abu iš anksto žinojo, kad tai, kas vyksta, yra tik laikinai apgirtęs protas. Tikras prancūzas džiūgautų dėl tokio aplinkybių sutapimo – meilužė nuosavam kieme, ar gali būti geriau ir patogiau?
Sekmadieniais eidamas pietauti pas tėvus specialiai prasukdavo pro jos namą, jis sakėsi matęs ją lange, jam atrodė, jog ji jį mato, jam šypsosi. Jam buvo nepatogu, bet nepaprastai svarbu ten, taip eiti, jis atrodė kaip paskutinis kvailys, jis lipo sienom ir ėjo iš proto…
Žiūrėjau į tą žmogų, taip branginantį savo šeimą, tačiau (!) dėl jam vienam žinomų priežasčių turintį kitą virtualų gyvenimą, kuris niekada arba tik labai kartais susikirsdavo su realiu menkoms žavingoms akimirkoms. Ir iš liūdesio akyse supratau, ką jis padarė.
O jis sukaupė paskutines jėgas ir kartą paskambinęs pasakė, kad jei viskas turi baigtis, tai geriau, kad tai baigtųsi anksčiau, kol …neprasidėjo…O dabar pats kankinasi. Negali dirbti, negali apie nieką kitą galvoti, jausmai sprogdina iš vidaus ir nieko negali padaryti… Papasakojo ir tarsi nusimetė naštą. Naštą, kuria negalėjo pasidalinti nei savo draugų kompanijoje, nei pasipasakoti žmonai, nei savo šeimos draugams.
Moterys, kurios žino vyrų paslaptis… Yra moterų, kurios išklauso vyrus…
Nežinojau tikrosios priežasties, dėl kurios jis taip iš anksto nukirto tai, kas galėjo galbūt būti puslapiu jo gyvenime: tikėjausi, jis tai padarė iš meilės, kuri buvo stipresnė už mėnesį trukusį susižavėjimą. Paklausiau, kodėl tu taip padarei? Atsakymą aš jau žinojau prieš jam pasakant. Vyrai pasako daugiau rinkdami žodžius, nei sakydami žodžiais… Jis tai padarė iš baimės… Ar nusivyliau? Ne.
Kaip dažnai žmonės pačiame jausmų pike ar dar jausmams kylant į nežinomas ir nepatirtas aukštumas, stengiasi viską nutraukti patys, nes visai nenori, kad už tai juos padarytų aplinkybės, ambicijos, sužeistas ego, rutina, situacija ar partneris. Jie nori kontroliuoti situaciją, kol situacija nepradėjo kontroliuoti jų. Kaip dažnai žmonės nelaukia, kol istorija natūraliai išsikvėps, pasibaigs, nurims, o nori ją pribaigti iš baimės, kad nesusitvarkys su tuo, ką toji netikėtai užklupusi meilė ar aistra gali padaryti jų gyvenimams. Jie eksperimentuoja su savimi ir savo jausmais įkrisdami į santykius ir pasiduodami jausmų tėkmei, tačiau netikrumas dėl ateities, rizika, kad tai, kas vyksta išspirs žemę iš po kojų ir tada susvyruos visas pasaulis, priverčia patiems istoriją pabaigti anksčiau nei sudainuotas pirmas priedainis… Kaip žmogiška bijoti, kad dabar taip svaigiai besimezgantys santykiai gali baigtis anksčiau, nei meilė ir gyvenimas. O po to teks gyventi su ta meile toliau ir tai bus labai labai sunku, o gal net nepakeliama…
Ar įdomu, kaip dabar gyvena mano bičiulis? Skausmingai porą mėnesių galavosi dėl savo neįvykusios meilės, o paskui grįžo į saugią rutiną: šešiolikti metai santuokoje ir lygiagrečiai šiek tiek aistringų ir saugių niekur nevedančių istorijų online…
PROTO AISTROS 