Kadaise jau rašiau apie moteris, kurios sutinka savo buvusiuosius: vyrus, mylimuosius, aistros ar tik sekso objektus. Jos neretai ciniškos ir racionalios. Jos reaguoja priklausomai nuo dabarties situacijos. Jei jos laimingos – gali žvelgti atsainiai ir nerūpestingai; jei vis dar jaučiasi paliktos ir nelaimingos po daugelio metų – kanda žvilgsniu ir vertina skaudžiai; laikosi abejingai iš visų jėgų, kad paskui garsiai šnirpšdamos paslapčia nuverktų visą prabangų makiažą; jei prisimena santykius su malonumu – jaukiai šnekasi; jei vis dar jaučia virpesius visam kūne – akmenėja ir bando rasti saugių temų pokalbiui įsikibdamos visa moteriška jėga į vyno taurę, kad tik paslėptų nekontroliuojamą rankų virpėjimą :) Dėkui dievui, kitų virpėjimų plika akim nesimato.
Vyrai reaguoja kitaip. Įvairiai. Apsimeta abejingais arba tokie yra. Kartais jie tyli. Kartais jie kalba. Kartais verkia. Kartais nervingai geria ir rūko cigaretę po cigaretės. Kasmet per gimtadienius siunčia gėlių, kad primintų apie save nors akimirkai ir pasiguostų, kad juos prisimena. Plakasi vienatvės botagais iki kraujo bemiegėmis naktimis, taškosi po laikinus ir užsimiršimą vos akimirkai teikiančius santykius kai tik akyse suboluoja buvusiosios paveikslas.
Nėra taisyklių. Požeminio smūgio jėga, sukelianti žemės drebėjimą, moksliškai pamatuojama Richterio skale. Kokią skalę galima pritaikyti matuoti tai jėgai, kuri iš vidaus smogia žmogui?
– Kartu mes gyvenom kelis metus, – pasakoja man pusamžis bičiulis apie savo moterį, su kuria gyveno po skyrybų. Santykiai buvo puikūs, gerai sutarėm, šiek tiek erzino jos šuo, o pykdavomės tik per jos PMS. O išsiskyrėm, nes ji manęs nebetraukė kaip moteris. Kam gyventi kartu, tik dėl to, kad ekonomiškai patogu, jei seksas atsitinka kartą per du mėnesius? Po dešimties metų prasilenkėm prekybos centre – pasisveikinau ir tiek. Gerai atrodė. Aš irgi. Turbūt. Net nekilo mintis sustoti ir pasikalbėti. Kitų savo meilužių nematau, nesutinku, nors ir nenorėčiau. Viskas baigta ir padėtas taškas.
– O tu buvai nelaimingai įsimylėjęs? – klausiu atsargiai.
– Ne.
– O laimingai?
– Taip.
– Kaip tai baigėsi?
– Skyrybomis…
Kiek daug įvairiausių jausmų tarp tų dviejų tolimų skalės stiprumo galų ir dar daugiau skirtingų istorijų. Jei žmones išskyrė atstumas, susitikę jie apsikabina; jei juos išskyrė kiti žmonės – jie apsimeta (o kartais ir yra) laimingi dabar; jei jie niekada iš esmės nebuvo kartu, tada liūdi neįvykusios ateities, kurios gal net ir negalėjo būti. Jei išsiskyrė, nes negalėjo būti nei atskirai, nei kartu, jie susitikę išgyvena tikras emocijas.
Menininkė Marina Abramović (performansai – jos sritis, kad būtų aiškiau. Kad būtų dar įdomiau, kokie jie – reikia googlinti) ir jos buvęs mylimasis Ulay. Seniai seniai jie kūrė kartu ir mylėjo vienas kitą, bet dėl tam tikrų priežasčių tai netruko amžinai. Galima tik numanyti, kokia spalvinga buvo toji buvo meilės istorija, jei atsisveikinimui vienas su kitu jie pasirinko Didžiąją Kinų sieną – teatrališkas, simboliškas, gražus performansas. Jie susitiko sienos viduryje, apsikabino ir nuėjo į skirtingas puses, kad niekada daugiau nesusitiktų.
Daugiau kaip po trisdešimties metų, 2010-aisiais Marina Abramović Niujorke, MoMA surengė savo tylos performansą “The Artist Is Present”. Ji 6 dienas per savaitę po 7 valandas sėdėjo salėje, o kėdėje priešais ją nuolat keitėsi muziejaus lankytojai, kurie dalinosi tylos minute su menininke. 700 valandų, kaip suskaičiavo tie, kas mėgsta skaičiuoti. Kasdien keitėsi jos suknelės – mėlyna, balta, raudona, keitėsi ir veidai – akmeniniai ir kupini jausmų, santūrūs ir jautrūs. Tylos minutė daug kam buvo sunki – menininkė tyliu žvilgsniu sugebėdavo pravirkdyti visai nepažįstamus žmones.
Dar vienas muziejaus lankytojas prisėdo priešais menininkę. Ir tai buvo kitokia tyla, kitos emocijos.
Tylos sprogimas. Ir kitos ašaros. Emocijos, kurios užburia. Išsiskyrus daugiau nei prieš 30 metų nesitikint kada nors susitikti. Ir susitikti visiems matant. Performanse.
Tikrų jausmų tyla. Tikresnė už tūkstančius žodžių apie susitikimus su savo ex…
PROTO AISTROS 
Gal pravers info, kad “The Artist Is Present” truko 736 valandas ir 30 minučių (nuo kovo 14 iki gegužės 31). Ne 6 dienas po 7 valandas. ;)
PatinkaPatinka
Ačiū labai, pataisiau, kažkaip man praslydo tekste (matyt nuo daug taisymų), užtat ir neaišku buvo galutiniam variante, kad 6 dienas (per savaitę) ir 7 (valandas per dieną) :)
PatinkaPatinka