Ar paklausi mamos?

Ar mamos diena yra tavo diena ar tavo mamos diena? Kas svarbiau – kai tave sveikina, ar kai tu sveikini? Ar aplankysi, padovanosi gėlių, suvalgysi mamos kepto pyrago ir greitai išvažiuosi? Ar lauksi atvažiuojant ir  pati dengsi stalą?

Jei aplankysi, ar  išdrįsi paklausti to, ko tu nenorėtum išgirsti? Ar ji norės papasakoti?

Ar paklausi mamos, ar jai patinka būti tavo mama?

Ar nori išgirsti apie košmarus, kurie  mamai sapnuodavosi kone kasnakt, kad tau kažkas  baisaus atsitinka?

Ar duosi jai auksinį scenos kryžių už tai, kad ji  ne vienerius metus puikiai vaidino laimingą šeimos moterį, kai ji jau nesijautė nei moteris, nei laiminga?

Ar pasakysi,  kad buvai kvaila ir savanaudė, nes pavydėjai jos visiems jos epizodiniams dūsautojams, nes “pilnametražiams“ ji nebeturėjo laiko, kurį prarydavo vaikai?

Ar pastebėjai jos užverktas akis akis grįžus iš gydytojo ar po nemiegotų naktų, kai slaugė sergančią savo mamą? Ne? O dabar pastebi?

Ar dar vis juoksiesi iš jos ūmai atsiradusios meilės daržui ir gėlynams, jei žinosi, kad tai tik dar  vienas būdas užsimiršti, nuginti liūdnas vienatvės mintis ir nuspalvinti savo gyvenimą?

Ar burbteli “nereikia“, kai ji vėl lauktuvių deda kelis stiklainius uogienių ar naminio maisto, kuriuo jau seniai įpratai dalintis su draugėmis, kurių mamos nei verda, nei kepa?

Ar kada ištrauksi jos  paslaptis, kurias ji sėkmingai  slepia daugelį metų, ar išsikalbės apie savo pačios vaikystę ir jos laimingas akimirkas?

Ar paklausi, kaip įmanoma taip mylėti savo vaikų tėvą ir taip negalvoti apie save, kad mėnesį neišeitum iš ligoninės naktimis nusnausdama ant kėdės čia pat, palatoje?

Ar paklausi apie didžiausią jos svajonę, kuri neišsipildė? Ar  patikėsi, kai pasakys, kad laimingi vaikai buvo didžiausia jos svajonė? Ar ji dar turi SAVO svajonių?

Ar paskambinsi, nes reikia, ar nuvažiuosi, nes žinai, kad nesitiki? Ar pasakysi, kad ja didžiuojiesi, net jei nėra tokia mama, apie kokią svajotum ?  Šventadienis bus gražus, gėlėmis ir tortais apkaišytas, saldokas ir gal ne visai tikras, kaip ir dauguma oficialiai kalendoriuje pažymėtų šventinių dienų.  Nešventinės mamos dienos būna ištisus metus, kol vaikai suauga. Ir vėliau.

Mamos yra ne tik mamos,  ir vaikai nėra visas jų gyvenimas, kad ir kaip šventvagiškai tai suskambės šiandien. Kad ir kaip išdidu būti mama, šiandien būsiu dukra. Mamos karūną užsidėsiu tada, kai savo vaiką galėsiu pasiekt ištiesus ranką. Tada mudvi atsigriebsim!