Net nežinau, ar man labiau sekėsi dovanot, ar dovanas gaut. Netikėtų, keistų, mažų ir didelių, šiltų ir skambių, iš likimo, aplinkybių, pažįstamų, nepažįstamų žmonių gautų dovanų buvo nemažai. Dovanų tradicine-banalia prasme per gyvenimą esu gavusi nedaug, o prisimenu dar mažiau. Buvo tarp jų tokių, kurios išspaudė ašarą ar džiaugsmo klyksmą, buvo dovana nuo kurios gniaužėsi kumščiai ir tokia, kurią teko pakelt nuo grindų kaip išmaldą neprarandant paskutinių savigarbos likučių. Ką čia aš, žmonės į tooookias situacijas pakliūva dovanas gaudami ar jas dovanodami, kad…
Dovanos netikėtose erdvėse
Pusę antros nakties į mašiną sėdiesi kaip alavinis kareivėlis – viską darai kaip automatas ir saugaisi, kad neužmigtum, kol parvažiuosi iš darbo namo per 7 minutes. Ir kai valytuvai už kažko užkliūva – pastebi ant stiklo dovanėlę. Su linkėjimu. Po kelių dienų dar, ir dar. Nesunku buvo susekti, kas tai padarė, tik kodėl? “Mes užsidarom vėlai, bet iki kada jūs dirbat? Kai nuolat matėm jūsų mašiną naktį vienišą aikštelėj, norėjosi nudžiuginti….“ kalbėjo mūsų biurų pastate esančios kavinės jaunimas. Praėjo jau penkeri metai, vis dar šilta prisiminti… Tokie dalykai atrodo lyg iš sapno, jei tik jų nenufotografuoji…Mašina būna ta vieta, kur patogu palikti dovanas ar lauktuves. Braškių, gėlių, šampano, raštelį. Rizika yra, kad dovanos nesulauks ryto, bet jei vienas nerizikuoja, kitas negeria šampano. Su braškėmis arba be jų.
– Ar pameni, kaip kažkada skridom eiliniu lektuvu iš Varšuvos kaip private jet’u? – klausia manęs draugė, parskridusi atostogų iš LA į pavasarinį Vilnių. Prisimenu, žinoma, tik kartais atrodo, kad gal viską išsigalvojau, detalės pablukusios, tik nuotaika likusi – žvygaudamos papildom prisiminimus detalėmis. Tuzinas vieno muzikinio teatro artistų skrido iš gastrolių, jau turbūt daugiau kaip parą kankindamiesi oro uostuose bandydami pasiekt Lietuvą. Skrendam, verslo klasėje sėdi pavargę artistai, likusioje pustuštėje ekonominėje erdvėje mudvi su kolege ir dar pora žmonių. Stiuardesė ieško dingusio verslo klasės keleivio, kurį reikia maitinti ir girdyti šampanu, o jis sėdi čia pas mus ir net neketina grįžti. Bajorišką jo mostą “Šampano visam lėktuvui !“ stiuardesė nuleidžia negirdomis…Paskui naujasis mūsų draugas atsistoja lėktuvo vidury ir sako: “Mergaitės, aš jums noriu padovanot dainą, jūs man labai patinkat“… Ir visu balsu kažkur virš Lenkijos padebesiuose užtraukia: “Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom, apkaišysiu pavadėlį žaliom rūtom…“ Buvo stipru, visai kitas garsas, visai kitos vibracijos nei scenoje. Nežinau ar dar kas nors Ūdrio ariją iš operos “Pilėnai“ tokiam aukštyje dainavo, ar kas girdėjo, bet tą kartą mums labai pasisekė. Geriausia aukštybių dovana, kurią gavom iš nepažįstamo žmogaus, ane, Ingrida?…Na, dar pernai gimtadienio proga styginių kvartetas ant ežero kranto…ir aplink iš šimto žmonių tik vienas, kurį pažįstu vos keletą dienų…
Saugios ir rizikingos dovanos
Kažkur skaičiau, kad yra gera dovana, bloga dovana ir knyga. Kartą, kai gavau žiauriai sunkų projektą ir naujas atsakomybes, netvėriau savam kailyje. Buvo taip baisu, kad norėjau kaip mokinukė pabėgt iš pamokų. Tada kolegė is Londono paštu atsiuntė knygą, kuri prajuokino ir sušvelnino mano kančias. Knygą ilgai laikiau ją ant darbo stalo. Kai imdavau kvailioti, atsiversdavau bet kokį puslapį ir pasitaisydavau nuotaiką. Gal ir dabar verta?
O kvepalai – pati rizikingiausia dovana. Ir gauti, ir priimti. Ir net jei dovanoji sau. Pamenu, studijų laikais Kauno gatvėje buvo kažkokia stebuklingų prekių parduotuvė, gal komisas – namas didelis, reikėjo aukštai lipti, kažkur padebesiuose. Ten pamenu, nusipirkau Dior Poison – pirmieji, beprotiškai sunkūs, persekiojantys: “moteris turi kvepėti nuodėme ar/ir nuodais“ – sakiau sau. Ir kvepėjau… prabusdama naktį nuo kvapo, kuris, atrodo, jau buvo įsigėręs po mano oda. Tos nuodėmingos nuodingos bemiegės naktys iškankino ir mano kvepalai pirmiausia nugulė ant tolimos lentynos, o savo dienas baigė pas draugę, kuriai tie nuodai labiau tiko. Kitą kartą, jau labiau suaugusi vėl dėjau pro šalį: šefas kasmet per Kalėdas visoms ofiso moterims dovanodavo kvepalus: kiekviena galėjo išsirinkti vieną iš išrikiuotų buteliukų. Rinkausi pagal dėžutės grožį… Tiek to supratimo buvo…
Baisi, galvą nunešanti rizika tie dovanojami kvepalai. Rizikuoja tik labai savimi pasitikintys arba visai nieko apie kvepalus nesuprantantys. Svarbiausia, kad tie, kvepalus gavusieji, būtų laimingi…
– Aną savaitę atsisėdau prie kompo namie, pažiūrėjau istoriją, maniškis kažkokį siurblį žiūrinėjo internete, taip ir pagalvojau, kad jį gausiu gimtadieniui. Gerai, kad ne vandens valymo įrenginius ar stogą… Kasmet tas pats: puodai, virtuvės kombainai, dar kažkas, kas naudinga ūkyje. Nieko asmeniško, moteriško, romantiško. Bet šiemet tokia laiminga, kad gavau kvepalus. Aišku, net nepažiūrėjo, kokiais kvepinuosi, nepaklausė, norėjo viską padaryt pats. Matyt nuėjo į kokią “Kristianą“ ir nupirko tai, ką pasiūlė, kas ant bangos. Nepatinka man tas kvapas, bet pasikvėpinu, kenčiu, nes man čia toks stebuklas po dešimties metų santuokos pirmą kartą! Toks kaifas, kad ne siurblį gavau. Ir ne puodą!
Anokia paslaptis, vyrai yra praktiški, jiems daug paprasčiau žoliapjovę ar padangas išrinkti, jie moteriškų dalykų parduotuvėje jaučiasi pasimetę. Jei pagal dydį nusižiūrėtus apatinius dar gali nupirkti ir pataikyti, tai kvepalai, rankinė, piniginė, bateliai, papuošalai – viskas, kas yra moteriška, asmeniška, sunkiai išrenkama. Ką čia kalbėt…Pabandyk, moterie, be pasiruošimo vyrui spiningą ar motociklininko šalmą nupirkti, nepataikysi tikrai – be skambučio hobio draugui neišsiversi. Bėda, kad vyrai dažniausiai neprisipažįsta pasiklydę, jie nuolat ieško vaizdingo maršruto, anot tautosakos, užuot paklausę tiesaus kelio. Skambutis vienai ar kitai draugei galėtų moteriškų dovanų rinkimo kančias gerokai palengvinti.
Bet kartais vyrai labai gerai žino, ką ir kaip dovanoti savoms moterims kasdieniškai tyliai arba įspūdingai garsiai ir su dideliais fejerverkais…
– Porą kartų žiemą pastebėjau, kad mano mašina ryte nuvalyta, bet kai vieną kartą atsisėdau važiuoti mažiau mieguista, supratau kad ji ne tik nuvalyta, bet ir pašildyta. Tai va kodėl jis grįždavo mane beveik miegančią pabučiuot kiekvieną rytą, nes reikėdavo mano mašinos raktus palikt… Smagūs tokie dalykai, nežinau, ar čia dovana? Žmogus tau dovanoja savo laiką, ane, tai dovana?!
– Mūsų administratorė šūktelėjo per visą ofisą “Olialia pupytei siuntinys“. Mes jau jautėm – mūsų linksmai išsiskyrusiai bendradarbei, kuriai gerokai 33+, kuri turi draugą, žada už jo tekėti ir kuris puikiai sutaria su jos sūnumi. Na, pasiima ji tą dovaną, mato, kas atsiuntė, nusineša ant savo stalo ir išpakuoja. Neatsargiai. Bendradarbiai smalsiai žvilgčioja apsimesdami, kad dirba. Paskui tyla. Ne, ten buvo visai ne sexy apatiniai, ir ne vibratorius. Stipriau. Ofiso vyrai pradėjo į ją žiūrėti kitaip – iš dovanos supratę (ar labiau nesupratę), kad jos seksualinis gyvenimas yra gerokai įdomesnis nei jų…
PROTO AISTROS 