Dovanos, kurias dovanojame

– Einu iš proto, kai reikia sugalvot, ką padovanot. Tokia katorga…Va dabar reikia dovanos brolio žmonai ir niekaip. Nupirksiu kokį čekį, – pasakoja kompanijoje prie vyno taurės viena moteris.

– Man sunku padovanot dovaną žmogui, kurį mažai pažįstu. Jei visai nepažįstu, lengva, nes tinka klasika: nuo rašymo priemonės iki knygų, jei gerai pažįstu – vienas malonumas dovanoti, – sako kita.

Kas iš tiesų tas dovanojimo malonumas? Kodėl žmonės linkę prarasti, kad kitas gautų? Dovana – ne investicija, tad leisti pinigus kito gerovei neracionalu?! Ten, kur neveikia ekonomika, veikia emocijos. Mokslininkai ištyrinėjo viską, ką tik galėjo – išvada paprasta ir kiek egoistiška: dovanoti dovanas mūsų smegenys mėgsta dar labiau, nei jas gauti.

Istorijos pasipila kaip iš gausybės rago – apie tai, kaip dovanas gera dovanoti, kaip kartais nesmagu gauti ir kaip kartais nežinai ką daryti su dar nepadovanota ar jau abejotino reikalingumo dovana.

Valgomos, geriamos dovanos ir įspūdžiai

– Geriausios dovanos – valgomos, geriamos arba įspūdžiai. Va maniškis šį savaitgalį šoka su parašiutu pirmą kartą gyvenime, ne kiekvienas gerokai virš šešiadešimties tokių dalykų paprašo gimtadieniui. Draugai irgi geri, velnių priėdę, susimetė, padovanojo. Tik labiausiai noriu, kad kojų neiššsisukinėtų, nes slaugyt tai man reikės. O man tai visada geriausia dovana – figos šokolade ir Taittingen šampanas. Aišku, talijai kenkia, bet koks malonumas! Galėtų būt dažniau!

Įspūdžiai nudžiugintų daug ką, o mano draugė, gavusi laimę paskraidyt oro balionu, net perbalo – ji paniškai bijo aukščio. O kita, gavusi dovanų kuponą kelionės išlaidoms sumažinti, pirmą kartą ėmė kartą drąsiai svajoti apie atostogas, gyventi ta svajone daugiau kaip pusę metų ir atostogas organizuoti. Galų gale išvažiuoja ten, kur nori, su saviškiais. Ir nesvarbu, kad kupono neišnaudojo, nes kitoje agentūroje ta pati kelionė kainavo pigiau, o ir du kuponai nebūtų skirtumo padengę. Bet tas nepanaudotas kuponas, mat jį šunes, buvo leidimas drąsiai svajoti! Kartais tik to ir tereikia! Svarbiausia, kad nuo dovanų nereikėtų dulkių šluostyti, – sako viena mano pažįstama ir aš ją suprantu.

Keistos dovanos arba keistos progos

– Aš visada norėjau jai idealiai sutvarkyt namus gimtadienio proga, užsakyt komandą, kuri viską padarytų, išvalytų dulkes iš visų skylių, nušveistų, ką reikia, kad jai būtų gera, o pačią išgrūst kur nors į spa, kad negrįžtų ilgai. Arba pati viską padaryčiau, tik pernai nesugebėjau nukniaukt atsarginių raktų. Siurprizas nepavyko, bet padarysiu, tikrai. Tris dienas namuose tvarkytis – ne jos stichija, ji turi daryt tai, kas jai teikia džiaugsmą, o aš padarysiu kitus dalykus. Aš per retai matau ją laimingą…

– Maniškė jau suaugus, bet jai buvo sunkoka vienai svetimoj šaly, dažnai lankiau. Kartą parduotuvėj su tokiu švelnumu į glėbį susidėjo gal keturis minkštus kažkokios japonų firmos žaislus. Ir sako “Noriu juos visus įsivaikinti“- o akys didelės, drėgnos kaip tyroj vaikystėj, kai Maximoj man sakydavo “Aš nieko neprašysiu, aš tik pažiūrėsiu…“. Kol bimbinėjo kažkur aplinkui, įvaikinau pingviniuką. Kainavo kaip tikras pingvinas… Slėpiau, o po poros dienų po atsisveikinimo bučkio įbrukau į glėbį ir žliumbdama išvažiavau. Neklausiau, bet jie su pingvinu turbūt irgi šlaputėliai namo ėjo. Va tokia dovana, be progos, spontaniška, atsisveikinimui.

– Norėčiau mokėti taip dovanoti…Tiksliai. Per vasario 14-ąją antroji tėčio žmona atvažiavo pas mane į darbą kelioms minutėms. Pasveikinti. Tokią dieną, kai esi ką tik išsiskyrusi su savo (kaip tada atrodė) laimingo gyvenimo vyru, galėjau tik dirbti nepakeldama galvos, o ne švęsti apsiklijavus širdutėmis. Gavau tada baltas kojines su juodais katinais kartu su linkėjimais, kad juodi katinai nebevaikščiotų skersai kelio, o ramiai sėdėtų ant kojinių ir atviruką “Happy divorce“. Tos kojinės vis dar spintoje jau daugiau kaip dešimt metų ir kai jas pastebiu tvarkydama, pasidaro linksmiau. Ir atvirukas dar yra, paslėptas, kad vyro neerzintų!

Jei nori kažką padovanoti, tai progą visada rasi. Ir rasi, ką pasakyti, ir rasi ko palinkėti. Nesvarbu, kokia dovana – juodas tualetinis popierius ar juokingos kojinės, rankų darbo megztinis su pynėmis ar kvepalai, lauko akmenukas ant virvelės ar žiedas su briliku, knyga “Moters smegenys“ arba kita, dar geresnė, apie pamatų liejimą pumpuriniu-lizdiniu būdu pelkėtoje vietovėje. Jei norisi dovanot, dovanok, matyt smegenys prašosi gerų emocijų…

Moterys beveik visada dovanas mielai priima, čia taip matyt istoriškai-lytiškai susiklostė nuo tada, kai joms dovanų mamutus tempė, o su vyrais sunkiau. Jiems dovanas išrinkti nelengva, o gal tiesiog jiems gavus dovaną džiaugsmą sunkiau parodyti… Nors ne, mano tėtis moka džiaugtis bet kokia smulkmena, gauta dovanų. Gal čia mes jį džiuginam, ne dovanos?

Išankstinės ir pavėluotos dovanos

Pokalbis toliau vyniojasi apie Kalėdų dovanas perkamas nuo ankstyvo rudens, apie tai, kad kuo labiau žmogų pažįsti, tuo lengviau jam išrinkti dovaną, kuo labiau myli – tuo smagiau dovanoti, kuo labiau mus myli, tuo labiau galime rizikuoti dovanodami…

Puikus galėtų būti testas – na, per penkias minutes negalvodama apie išlaidas, parašyk, ką norėtum tam ar kitam draugui padovanoti… Kuo ilgesnis sąrašas, tuo geriau jį pažįsti. O jei jis dar patikrintų tavo testo rezultatus…Na, kaip, ar draugė tikrai dėl tokios apyrankės iš proto eina, ar tikrai Naujoji Zelandija – ano brangaus žmogaus viso gyvenimo svajonė, kurios neįpirktum padovanoti?

– Aš tai galėčiau dovanot ir dovanot. Nežinau, gal man kažko trūksta? Varžtelio vieno-kito? Kartais pamatau kažką ir suprantu, kam galėčiau tai padovanot, su proga ar be progos. Nekenčiu jokių čekiukų, kuponų, ten tik pareiga. O čia galvoji apie tą žmogų: kol apsisprendžiu, kol ieškau (kartais tai būna kažkas tokio, ko negali lengvai surasti), pakuoju, rašau kelis žodžius. Jam tas džiaugsmas bus tik tos akimirkos, tai gi bus viena iš daugelio dovanų, o man tas malonumas ištęstas, asmeninis, visai nesvarbu, kokia proga, kokio didumo ir kokio brangumo dovana. Mane ta paslaptis veža! Mano gera studijų laikų draugė niekada negali išlaikyt dovanos iki progos, kai tik turi, iškart padovanoja. Nors ir prieš mėnesį ar du. Logika aiški, bet aš taip nedarau. Aš savo malonumo netrumpinu!

Kartais atsitinka, kad iš anksto ruoštos dovanos tampa galvos skausmu. Nesvarbu, kiek galvą sukai dėl idėjos, kiek laiko sugaišai ieškodama, kiek kainavo ir net jei turi daugiau nei dešimt priežasčių tai dovanoti, kartais susiklosto taip, kad dovana rizikuoja būt nepadovanota: atrodžiusi šmaikšti dovana gali įžeisti, ta, kuri atrodė ideali, gali būti netinkamai suprasta, tai, kas buvo nuoširdžiausiai taikyta ir pataikyta, gali prislėgti. Kiekvienas turi savo tiesą, bet manoji paprasta: nuo akimirkos, kai tapo dovana, TAI nepriklauso tau. Dovanos turi keliauti tam, kam jos skirtos, nesvarbu, kad dėl kokių nors kvailų aplinkybių dovanojimo malonumas bus šiek tiek aptemdytas. Gal dovanos gavimo džiaugsmas – taip pat. Nepadovanota dovana nuolat klius už akių ir skaudins; žiauru pripažinti, bet padovanota ji dar labiau gali erzinti kitą. Jei jau taip atsitiks, tegul perdovanoja dovaną tas, kas ją gavo, nors ir mylimai šiukšlių dėžei!

Mes ne visada žinom, koks likimas ištinka mūsų dovanas. Gal ir gerai, nes taip ramiau, nei žinoti, kas panaudota, kas perdovanota, kas pamiršta, kas sudaužyta, kas saugoma, kas užkišta, išmesta – iškart ar vėliau. Dovanos šiukšlių dėžėje atsiranda tada, kai jos primena tai, ką norisi pamiršti arba tai, ką skauda prisiminti. Smagu matyti, kad kadaise megzta kepurė vis dar dengia bičiulio plikę, kad žiedą, kurį taip ilgai darei, draugė nešioja kasdien, kad dukra kvepia tuo, ką išsirinko iš viso tavo repertuaro, o pati rašai gyvenimą į tą užrašų knygutę, kurią gavai dovanų.