Apie tylias pabaigas ir vaiduoklius

Pamenat Sekso ir miesto pirmąją  seriją? Gūdūs 1998-ieji…Pati pati serialo pradžia: blondinė britė žurnalistė ir turtuolis  bankininkas. Dviejų savaičių istorija: jie romantiškai vakarieniavo, mylėjosi ir dalijosi giliai slepiamomis paslaptimis. Paskui vieną dieną apžiūrėjo užmiesčio namą su NT agente ir jis mostelėjo klausimą, kuris merginai pakirto kojas: “Ar antradienį pavakarieniausi su mano tėvais?“ Jokio siurprizo – mama pasijuto blogai ir vakarienę teko atidėti… Po dviejų savaičių tylos ji paskambino paklausti, ar mama vis dar serga… Jis buvo baisiai užimtas ir pažadėjo paskambinti rytoj… Pamenat? “ Žinoma, jis nepaskambino… Jei Anglijoje dviese apžiūrinėja namus, tai kažką reiškia…“ Vargšė britė mergina, jos niekas neperspėjo, kaip Niujorke baigiasi romanai…

Nereikia nė Niujorko prieš dvidešimt metų. Viskas taip pat ir čia, dabar. Pirmas pasimatymas – su rožėmis, romantiškai – aerodrome, arba neromantiškai – priešais prezidentūrą, pietūs ar tik kava, planai kitai savaitei paplaukot kateriu Nerimi, važiuoti į Trakus maudytis, ar ne tokie konkretūs – susiskambinti, atsisveikinimas su bučiniais ar be jų. Ir spengianti tyla po to. Tie, kas bandė susipažinti internetu (nepriklausomai nuo amžiaus) tikrai tokių dalykų patyrė. Ir kitokios, realybėje prasidėjusios pažintys yra veikiamos tokio pat viruso. Taip atsitinka bet kuriame pažinties etape: ir po pirmo pasimatymo, ir po penkto, ir prieš savaitgalį kartu, ir po poros mėnesių ir net po beveik metus trukusių santykių – protu nesuvokiama, bet tokių siaubo istorijų yra – “padarė dingau“ į Angliją. Pas kitą. Tyliai. Tai atsitinka su romantiškų santykių partneriais, taip atsitinka ir su draugais. Tik nuo šeimos tyliai nepabėgsti, nors būna. Tėvai nuo vaikų bėga arba nuo žmonos, kad ir buvusios. Žinau ir tokį atvejį. Gal dabar eksportuos atgal su visu Brexit’u…

 

 Dzin

Nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis, sakydavo damos, bandydamos vienu banaliu sakiniu apibendrinti kokio nors romano baigtį. Skamba gražiai, tik  jokio ten žingsnio nėra tarp tų dviejų dalykų. Dažniau būna taip, kad ir myli, ir nori užmušt vienodai stipriai. Tuo pat metu. Pasakysiu baisią tiesą – meilė ar draugystė nesibaigia neapykanta. Jei ji baigiasi, ji baigiasi abejingumu. Kai tau staiga tas žmogus tampa nebesvarbus, tiesiog  px. Ir taškas. Ne daugtaškis.

Tai, ką vadinu “dingti per 60 sekundžių“ arba vaiduoklio Kasparo fenomenu (jis toks jaukutis tas Kasparas, net nesmagu) –  kai kažkas, kas tau rūpi  (ar draugas, ar naujas pažįstamas, ar tas, su kuo daugiau ar mažiau romantiškai susitikinėji) dingsta iš eterio ir  tuo pačiu iš tavo gyvenimo be jokio pasiaiškinimo. Ištirpsta, išgaruoja kaip vasaros ryto rūkas. Kaip vaiduoklis dienos šviesoje. Tai tokia internetinė angliško atsisveikinimo versija.

Istoriniai reikalai

Amerikiečiai tai vadina airišku atsiveikinimu, kartais dar sakoma, kad tai švediškas, olandiškas išėjimas. Europoje dažniau  vadinama prancūzišku ar anglišku atsiveikinimu. Žydai juokauja, kad anglosaksai  neatsisveikina ir išeina, o žydai atsisveikina ir neišeina… Kaip išeiti – mandagiai ar angliškai? Ar prancūziškai? Tas pats dalykas, tik kitaip pavadintas. Čia tokie pat pasižnaibymai iš abiejų Lamanšo pusių  – kaip prezervatyvą anglų kariai (o paskui ir kiti) vadino prancūzišku laišku, o prancūzai mieliau tai vadino anglišku apsiaustu, taip ir sifilį prancūzai vadino angliška liga, o anglai – prancūziška. O atsisveikinimas reiškia tą patį – dingti tyliai vakarėlio įkarštyje. Atsisveikinimai vakarėliuose per ilgai užsitęsia, kartais baigiasi ilgais girtais apkabinimais, o dar blogiau – ašaromis; kartais reikia dingti, nes iš tavęs tuoj atims mašinos raktelius, jei pamatys, kad esi prisriobęs per daug, kad vairuotum;  kartais būna taip nyku, kad tavo veido išraiška atsisveikinant pasakys daugiau nei norėtum… Kai kompanija didelė, niekas net nepastebės, kad tavęs nėra, bet kai pažintyje ar santykiuose buvot dviese, nepastebėtam tyliai dingti neįmanoma.

Joks čia naujas reiškinys – visais laikais, ir prieš porą šimtų metų, tai atsitikdavo, tik tada reikėjo būt veisliniu šiknium, kad taip pasielgtum. Dabartinė sparno rėžimo ir santykių mezgimo kultūra yra internetinė, skaitmeninė. Visi kaltę verčia pažinčių portalams ar programėlėms. Ne programėlės tai daro. Žmonės. Kas antras yra tai patyręs. Ir tai nėra nei moteriška, nei vyriška, tai atsitinka nepriklausomai nuo lyties.

Ir daugiau apie jį niekada nebegirdėjau…

Draugų klausiu apie tai, ką rašau. Klausau jų istorijų, kalbam  apie susvetimėjimą, apie žmones, kuriuos kaip išgertus tuščius depozitinius butelius galima grąžinti ir vėl eiti pirkti naujų, pilnų. Net nebejojam, visada lengviau tyliai palikti tą, su kuriuo susipažinai intenetu, nei tą, kurį sutikai draugų vakarėlyje, nes vėl jį ten gali sutikti… Sąlyginis interneto anonimiškumas duoda daug laisvės. Niekas neapsaugotas nuo rizikos, kad tas, su kuo permiegojai, net neišsisaugojo tavo telefono numerio… Kaip juokinga išgirsti atsisvekinimo frazę “nesu pasiruošęs santykiams“ ir toliau matyti kybant pažinčių puslapiuose, o sakyti, kad “nenoriu tavęs daugiau matyti“– grubu ir nežmoniška, todėl taip dažnai tyliai dingstama.

• Tyliai dingti yra šlykštus reikalas, bet žmonės tai dažnai daro – galiu papasakot iš patirties, – sako man 35+ mergina, kuri paskutiniuosius dvejus metus mirksta mobiliojoje programėlėje mosuodama kairėn dešinėn.  Paskutinį kartą, kai tai atsitiko, jaučiausi tikrai nekaip, nors tarsi ir žinau, kad taip gali atsitikti. Per daug asmeniškai tai priėmiau. Nors… esu tai dariusi pati, jie žodžių nesupranta, tyla  geriau veikia. Kartais ir neveikia – bubena žinutes dar savaitę ir galvoja turbūt, kad pamečiau telefoną. Tai juk taip aišku – viena žinutė,  vienas atsakymas, reikia būt geru idiotu, kad belstumeisi ten, kur tavęs nelaukia. Next!

• Aš dingstu. Neatsakinėju ir tiek. Nesiaiškinu ir po mėnesio, nors ir kaip bombarduoja. Blokuoju, jei erzina ir tiek. Visur – telefone, FB. Realūs santykiai yra realūs santykiai, o dingt iš trumpalaikių-beveik-neegzistuojančių-skaitmeninių-debesyse – pats lengviausias variantas. Aš niekam neduodu savo tikro telefono. O kam? Šiaip jau reikia dingt anksti, nes bus per vėlai. Iki kokio trečio pasimatymo.  Jokių pusryčių lovoje – čia jau romantika prasideda. Jei daug laiko praleidom kartu, ne tik seksas  – bus sunku. Susipažinau su jos draugais – beveik neįmanoma. O jei tai pana iš baro, kur einu porą kartų per savaitę  arba kolegė – neįmanoma didžiosiomis raidėmis.  Jei mergička iš interneto, tada lengva, niekas nieko rimto ir nesitiki. Žiaurus? Čia aš? Atsiprašau, o kiek mane metė per bortą? Joms galima, o man ne? Aš turiu būt mandagus ir vestis atsisveikinimo vakarienės? Na, ir kas, man 26, ką, per jaunas, tipo durnas? Lyg durnų senų nėra…

• Dingimas yra silpnumo požymis. Kai kam gali atrodyt, kad tyliai dingdamas neužgauni kito žmogaus jausmų, o juos lyg ir saugai, bet realiai tu tik bijai turėt reikalų su tikru gyvenimu. Face the reality, kaip sako mano tėtis.  Aš per 30 metų išmokau spręst savo problemas pati. Žodžiais.  Vietoj to, kad tiesiai pasakyt “ne“, žmonės sako “taip“, o paskui stengiasi ignoruot problemą, nes tikisi, kad ji pati išsispręs. Neišsispręs. O kitam gale kažkas sėdės ir žiūrės buku žvilgsniu į telefoną ir eis iš proto. 

Jį pagrobė ateiviai

Skambinu pažįstamai psichologei ir klausiu, ar girdėjusi apie vaiduoklius ir tylius dingimus. Ar tai paplitęs reiškinys? Deja, – sako man psichologė, pas kurią lankosi ne tik paauglės, studentės, bet sėkmingos moterys, kurių trapios savivertės duženas jai reikia surinkti ir suklijuoti po kapų tyla pasibaigusių santykių.  Jei taip atsitiko man, tai vadinasi tai galiu padaryti ir kitam, nors dar prisimenu, kaip skaudėjo. Tai virsta ydinga santykių pabaigos praktika,  priimtina kultūrine norma. Anonimiškumas, po kuriuo dabar galima slėptis, žmonėms tarsi duoda teisę išvengti atsakomybės.  

Žmonės dažnai randa švelnesnių būdų pabaigti pažintis, jei jos dar neišsivystė į rimtesnius santykius. “Labai užsivertusi darbais, pasuksiu, kai būsiu laisvesnė“ – normaliai mąstančiam adekvačiam žmogui tai aiškus atsakymas, kad pažintis baigėsi. Jei atsakymas į žinutę ateina po penkių valandų ir jame tik šypsenėlė ar kažkas ne į temą, jei nėra laiko susitikti,  nes bloga nuotaika, oras netinkamas,  kačiuko liga ar namuose remontas užsitęsė – tai irgi ženklas, jog laikas rinktis savo žaislus iš bendros smėlio dėžės.

Ar dingti per  60 sekundžių ar per savaitę, greitai ar galuojantis nuo menamos ligos – bet kuriuo atveju,  tai emocinio žiaurumo aktas, nes  tyloje paliktas žmogus užpila save milijonu klausimų: ką aš padariau  ar ką pasakiau, ko nepastebėjau,  gal parodžiau per daug jausmų, o gal parodžiau per mažai?  Viskas buvo netikra nuo pat pradžių? Bet tokios mintys ateina gerokai vėliau, savigraužos ir saviplakos fazėje. Pirmiausia sukasi mintys, kad tas jau buvęs (nors to dar nežinai) vaikinas dvi valandas maudosi, tris valandas sėdi kine ar neduokdie  jau komoje, nes nesėkmingai nėrė į ežerą ar apsivertė su mašina. Paskui smegenys prašviesėja ir supranti, kad šiais laikais gerokai labiau įtikėtina, kad jį pagrobė ateiviai, nei kad per dvi valandas jis nė nežvilgtelėjo į telefoną…

Čia ne aš, čia jis/ji

Visada geriau pasakyti tiesiai ir šviesiai iškart, – sako psichologė.  Žmonės vengia konfliktų, konfrontacijos, todėl eina tokiu keliu. Tas, kuris paliekamas nežinioje, kankinasi. Emocinis socialinio atstūmimo skausmas aktyvuoja smegenyse mechanizmus labai panašius kaip reaguojant į fizinį skausmą.  Žinoma, vaistai nuo skausmo padėtų, tačiau yra kita reikalo pusė, daug svarbesnė. Sėkmingi ryšiai su kitais žmonėmis yra svarbus psichinės sveikatos požymis. Paprastai sakant, mūsų smegenys turi sistemą, kuri stebi aplinką ir daro išvadas iš užuominų, smulkmenų tam, kad mes žinotume kaip reikia reaguoti į tam tikras socialines situacijas, tai padeda mums atitinkamai keisti savo elgesį, adaptuotis. Tokiu atveju, apie kurį kalbam, mechanizmas visai pakrinka. Žmogus nežino, kaip reaguoti, nes nesuvokia, kas atsitiko.  Tylus atstūmimas – tai  prarasta galimybė klausti, gauti atsakymus, būti išgirstu ir išklausytu. Smegenys turi perdirbti ir šitą patirtį bei padaryti išvadas. Ir padėt ant lentynos, kad kitą kartą būtų aiškus elgesio modelis.  Tai smūgis žmogaus savivertei. Jei tai atsitinka ne vieną kartą arba jei savivertė yra žema, išgyvenama gerokai sunkiau ir reikia ilgesnio laiko atsigauti. Kaip atsakas į socialinį atstūmimą organizme išsiskiria  natūralūs opioidai, kurie  malšina skausmą. Žemos savivertės žmonių organizme tų opioidų išsiskiria gerokai mažiau, nei tų, kurių savivertė aukšta. Ne visada paguodžia mintis, kad ne tu kaltas, jei kitas dingo, jis tiesiog  silpnas, bailys, kuris apgailėtinai pasielgė. O tau vis dar reikia tokio silpno?

Aukščiausias pilotažas – suvaidinti savo paties mirtį

…ir po metų Feniksas pakilo iš pelenų. O aš jau buvau pasiruošusi važiuoti ravėt jo kapo ir sodinti ten begonijų. Istorija buvo verta knygos, tik kompiuterio atnaujinimas beveik viską pavertė kosmoso dulkėmis. O prasidėjo viskas nuo lijundros, sukėlusios stichinę nelaimę toje šalyje vasario pradžioje, tęsėsi bemiegį mėnesį su grandioziniais planais, iš naujo prasidėjo ilgu savaitgaliu Vienoje… Paskui liga, operacija, nuotraukos iš ligoninės, bendravimas su sūnumi apie jo tėčio sveikatą… Paskui komandiruotė, manęs laukia, pasitinka oro uoste, aplankysiu, pasikalbėsim… Kolegei išvažiuodama sakiau – netikiu, oi netikiu… Komandiruotė buvo gera, miestas gražus, mano herojus suvaidino savo paties mirtį… Kolegų paprašiau pasidomėti, ar tikrai. Jokių žinių, o žmogus žinomas, šalia ministrų ir ambasadorių,  užsienio vizituose ir gimtoje šalyje, nuotraukos ministerijų internetuose ir pranešimuose spaudai…Gaila, kad mirė, o mes tiek bendrų planų turėjom… Paskui dar porą mėnesių kartkartėmis vis gaudavau laiškų nuo jo sūnaus ir su visomis draugėmis jau balsu juokėmės iš milžiniškų pastangų vaidinti spektaklį nusileidus uždangai… Ir po metų per Velykas Feniksas vėl visu savo grožiu pasirodė. Tik nebeišdrįso  atsakyt į klausimą, ar žemelė jam buvo lengva…

---

Daugiau skaitinių apie meilę, santykius,  krizes ir kitus demonus:

8 dalykai sutikus savo ex

Kai sprogsta tyla sutikus savo ex

Kodėl laimingos poros būna neištikimos?

Nenori į pasimatymą? Reikia!