Kas normalu, o kas ne? Iš Happy365

Ankstyvą Velykų rytą gavau laišką su prašymu parašyti žurnalui HAPPY365. Tuo metu buvau labai happy, o dar labiau žvygaliojau nuo gauto pasiūlymo. Ir parašiau. Gegužės pradžioje žurnalas pasirodė kioskuose, o man buvo taip smagu… Tyliai smagu.

Dabar, kai jau tas spalvingas numeris parduotuvių ir kioskų lentynose gyvena paskutines dienas, dalinuosi su jumis savo tekstu iš HAPPY365.


 

Nenormalumas – ar tai nauja norma?

Popietinio miego akimirką perplėšia telefono garsas. Mieguista murmteliu, kad paskambinsiu, kai tik atsikelsiu.

– Jei tada būtum neperskambinusi, niekada daugiau nebūčiau tau skambinęs, – sako man naujasis bičiulis, kai mūsų pirmasis kavos pasimatymas dėl nesibaigiančių pokalbių virto naktipiečiais su vynu viename klube.

– Kodėl???

– Aš gi tada nežinojau, kad tu normali…

Būti normalia man – joks privalumas, o turėjau priimti tai kaip komplimentą. Na, draugystė tęsiasi ne vienerius metus, vadinasi, tai iš tikrųjų buvo komplimentas!

Vyrų nuomone normalu – puikus įvertinimas. Normali moteris – ta, kuri neknisa proto, normali ir ta, su kuria jam taip pat gerai, kaip vienam, nes ji jo neerzina. Normali yra išskirtinė, kuri puse šviesmečio toliau nei kitos aplinkinės. Tai, kas vyrams telpa į vieną žodį “normali“, moterims turi daugybę atspalvių. Mėtų ar pistacijų žalia? Šampano butelio ar salotos žalumo? Jos sako: moteris įdomi, kai kažkas jos išvaizdoje yra ypatinga, pupytė – kai asmenybės nėra arba nesimato už gerai tinkuoto fasado, o nereali ta, kurioje stebuklingu būdu susipina išorinis žavesys ir tai, kas trykšta iš vidaus. Ji nenormali – moterys sako su pavydžia nuostaba apie tą, kuri išdrįsta elgtis taip, kaip jai norisi, nesvarbu, kad visas likęs pasaulis sukios pirštu prie smilkinio.

IMG_1678

Spalvos ir taškiukai

Ano šimtmečio tėvai bausti už kitoniškumą, mokyti neišsišokti ir slėpti, ką galvoja, užaugino vaikus, kurie yra visų vaivorykštės spalvų ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Raudonas su žaliais žirniukais labai ryškiai matosi tarp penkiasdešimties pilkų atspalvių. Geltona su brūkšneliais irgi.

Norma – tai, kas įprasta ir pilka, o nenormalu tai, kas ryšku ir šokiruoja? Ar tikrai?

Penki selfiukai Facebooke pranešantys tautai apie kiekvieną pirstelėjimą patiuninguotą glamūriniais filtrais – norma, o neturėti FB?

Būti vegetaru, veganu ar žaliavalgiu, pusryčiams kramtyti sėklas ar pjuvenas – normalu, o moteriai gerti gryną viskį – nenormalumo viršūnė?

O vyrai, kurie Jimmy Choo nuo Labutin atskiria ne pagal pado spalvą, nežino, kas yra karbiuratorius, bet drįsta rodyti savo jausmus, dėvi gėlėtus marškinėlius ir nėra gėjai – tai priimtina norma, ar nelabai?

Tuoktis su (o dieve!) raudona suknele, o medaus mėnesio važiuoti į Islandiją?

Pensininkams tėvams remti savo dirbančius vaikus, o vaikams – pamiršti sunkiai galą su galu suduriančius savo tėvus?

Per Kalėdas ir Velykas dingti kuo toliau nuo savo šeimos, nes buvimas kartu per šventes išvaro iš proto ir pakelia spaudimą pusei giminaičių, sėdinčių prie stalo, o kitai pusei tenka nusiliuobti, kad ištvertų tą kančią?

Nusitrenkti į pasaulio pakraštį, gyventi amžinoje vasaroje ir leisti vaikus į mokyklą po palme?

Arba likti čia, mesti darbą, mokytis ketvirtos kalbos, eiti į salsos pamokas, būti niekam neskolinga ir kasdien jausti, kad gyveni…

 

Greiti mes taukštelt per kitokius nenormalumo antspaudu, o paskui su pasimėgavimu skaityti žurnaluose apie spalvingus tokių nenormalių žmonių gyvenimus. Plaukti prieš normalumo srovę reikia drąsos, o būti “kaip visi”– užtenka baimės. Baimės, kad būsi pastebėtas, aptartas ir sukritikuotas nykstančių normų sergėtojų. Ką žmonės pasakys? Tegul tyli!

 

 

Spalvos tarp baltų paklodžių

Vyrų–moterų santykiuose normos keitėsi kartu su daugybe dūžtančių tabu ir taisyklių. Dabar gėjai tuokiasi, namų šeimininkių knygos apie seksą tampa bestseleriais, sutuoktiniai gyvena atskirai, o meilužiai kartu, transseksualai tampa modeliais, o vaikai drįsta abejoti savo lyties tapatybe. Kartais už išoriškai normalių gyvenimų atsiveria tai, kas netelpa į apdulkėjusių normų lentynas. Oho, net lošteliu iš netikėtumo, bet ar turiu teisę spręsti, kas kitiems normalu?

Vienai žmonai normalu, kad vyras turi meilužę, o kitai žmonai normalu, kad vyras turi tik ją.

Vyras su jaunikle, kuriai dar neseniai prasidėjo mėnesinės – puiki pora, o keturiasdešimtmetė su jaunu partneriu – sekso maniakė?

Spaudoje prabilti, kad kartą per metus leidi vyrui nukrypti į šoną, nenormalu, o tyliai žinoti apie kiekvieną nuklydimą ir apsimesti, kad tai nevyksta – norma?

Moterys, kurios nenori tekėti – nenormalios, o vyrai, kurie nenori įsipareigoti – priimtina norma?

Tuoktis, nes reikia, o nesiskirti, nes “namo gaila“, nors gyvenimas jame blogiau nei beprotnamyje; norėti vaikų yra normalu, tad moterys, kurios nenori vaikų – nenormalios ar ne?

O gaminti vaikus mėgintuvėlyje vien tik iš didžiausio egoizmo ir baimės, kad esminė gyvenimo misija neįvykdyta?

 

Normalu yra išdrįsti gyventi vienintelį savo gyvenimą taip, kad jaustumeisi laimingas.

Nenormalu nemokėti mokesčių, gyventi su nemylimu, meluoti sau, slėpti tai, kas tikra, skaudinti, kritikuoti kitokius nei tu pats. Nenormalu užkrauti atsakomybę už savo gyvenimą kitiems.

Normalu daryti tai, ko reikia tavo laimei: dirbti prie prie vandenyno, kaime ar kontoroje, mylėti vieną, o ne du, pusryčiams valgyti ne kiaušinienę, o tortą, rašyti knygas ar jas skaityti, būti karaliene be karaliaus ar išskristi į kosmosą.

O jei nori būti “kaip visi” ir tik dėl to nesijauti laimingas, tai nesiskųsk. Tai visiškai normalu.

4 mintys apie “Kas normalu, o kas ne? Iš Happy365

  1. Man 28-eri, neturiu jokio sužadėtinio, neturiu svajonių apie vestuves ir vaikus, neturiu nuolatinės gyvenamosios vietos ir net minčių nekyla apie nuosavo būsto įsigyjimą. Nevairuoju, nedarau karjeros. Po studijų vietoje nuobodaus ofisinio darbo susikroviau kuprinę ir pradėjau savo kelionę po pasaulį. Šiandien gyvenu ten, kur noriu gyventi, užsiimu tuo, kuo noriu užsiimti, įgyvendinu tas svajones, apie kurias, gyvendama su “normalia“ kauke, net svajoti nedrįsau. Aš šypsausi, spinduliuoju meilę gyvenimui, sau bei artimiesiems ir žinau, kad gyvenu taip, kaip noriu gyventi. Tikrai tikiu, kad yra daug žmonių, kuriems atrodau nenormali. Bet paskaičius šitą įrašą kaip niekad tuo džiaugiuosi! Būti nenormalia yra gerai, jei gali būti 100 procentų savimi. Ačiū už įkvėpimą!

    Patinka

    1. Vaida, čia aš turiu Tau padėkot už įkvėpimą! Vos žvilgtelėjau į tavo tinklaraštį, Instagramą ir atsidusau – vaje! Kiek įkvėpimo tose nuotraukose ir maršrutuose, kiek džiaugsmo ir pozityvumo, dar kai papasakojai istoriją – negaliu nesižavėt. Norėčiau būti tokia nenormali! Kažkada dėl savo įsipareigojimų negalėjau, dabar gal jau nebedrįstu padaryt kažkokių labai kardinalių sprendimų? Vis dar turiu viltį, kad padarysiu kažką išties nenormalaus! Ačiū, kad pasidalinai savo istorija! You made my day! Tikiuosi dar padraugausim :)

      Patinka

  2. Man 40 m., turiu žmoną, 3 vaikus, 2 šunis, turiu “nuosavą“ būstą (paskola). Vairuoju, nedarau karjeros, dirbu ofisiniam darbe 8-17 val. Gyvenu ten, kur noriu gyventi, užsiimu tuo, kuo noriu užsiimti, įgyvendinu savo svajones. Aš šypsausi, esu laimingas, myliu save ir artimuosius. Norma/nenorma? Man vienodai, ribą pats nusistatai

    Patinka

    1. Žinau, kad tai kontraversiška tema. Normų nėra.
      Sakyčiau, kad blogiausia, kas gali būti – norėti, kad visi kiti gyventų taip, kaip kaip aš, tu, jis, ji.
      Tai, kas vieną daro laimingu, kitam visai netinka.
      O stebėtis kitais, kurie gyvena kitaip, ne taip,“kaip visi“ ir dar juos mokyt gyvent – čia didžioji bėda.
      Keturiasdešimtmetę per giminės balius dusint, kad ji neištekėjusi, kad kita pora dar neturi vaikų (nors niekas nežino, ar jie neturi, nes nenori, ar kad neišeina), piktintis, kad kažkas nedirba “valdiško darbo“, o pragyvenimui užsidirba iš atsitiktinių kūrybinių darbų.
      Ir dar – nėra nieko baisiau už vegetarus, kurie aršiai puola tuos, kurie valgo mėsą…
      Tolerancijos gyvenantiems kitaip, nei tie, besistebintys ar kritikuojantys, dar labai trūksta.
      Aš negyvenu taip, kaip dauguma mano amžiaus moterų, bet man nesinori iš kitų reikalauti, kad jie būtinai turi gyventi taip, kaip aš…
      Kuo daugiau laimingų žmonių, tuo geriau, ar ne? Tegul jie nors medyje gyvena:)

      Patinka

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.