Kas normalu, o kas ne? Iš Happy365

Ankstyvą Velykų rytą gavau laišką su prašymu parašyti žurnalui HAPPY365. Tuo metu buvau labai happy, o dar labiau žvygaliojau nuo gauto pasiūlymo. Ir parašiau. Gegužės pradžioje žurnalas pasirodė kioskuose, o man buvo taip smagu… Tyliai smagu.

Dabar, kai jau tas spalvingas numeris parduotuvių ir kioskų lentynose gyvena paskutines dienas, dalinuosi su jumis savo tekstu iš HAPPY365.

 

Nenormalumas – ar tai nauja norma?

Popietinio miego akimirką perplėšia telefono garsas. Mieguista murmteliu, kad paskambinsiu, kai tik atsikelsiu.

– Jei tada būtum neperskambinusi, niekada daugiau nebūčiau tau skambinęs, – sako man naujasis bičiulis, kai mūsų pirmasis kavos pasimatymas dėl nesibaigiančių pokalbių virto naktipiečiais su vynu viename klube.

– Kodėl???

– Aš gi tada nežinojau, kad tu normali…

Būti normalia man – joks privalumas, o turėjau priimti tai kaip komplimentą. Na, draugystė tęsiasi ne vienerius metus, vadinasi, tai iš tikrųjų buvo komplimentas!

Vyrų nuomone normalu – puikus įvertinimas. Normali moteris – ta, kuri neknisa proto, normali ir ta, su kuria jam taip pat gerai, kaip vienam, nes ji jo neerzina. Normali yra išskirtinė, kuri puse šviesmečio toliau nei kitos aplinkinės. Tai, kas vyrams telpa į vieną žodį “normali“, moterims turi daugybę atspalvių. Mėtų ar pistacijų žalia? Šampano butelio ar salotos žalumo? Jos sako: moteris įdomi, kai kažkas jos išvaizdoje yra ypatinga, pupytė – kai asmenybės nėra arba nesimato už gerai tinkuoto fasado, o nereali ta, kurioje stebuklingu būdu susipina išorinis žavesys ir tai, kas trykšta iš vidaus. Ji nenormali – moterys sako su pavydžia nuostaba apie tą, kuri išdrįsta elgtis taip, kaip jai norisi, nesvarbu, kad visas likęs pasaulis sukios pirštu prie smilkinio.

Spalvos ir taškiukai

Ano šimtmečio tėvai bausti už kitoniškumą, mokyti neišsišokti ir slėpti, ką galvoja, užaugino vaikus, kurie yra visų vaivorykštės spalvų ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Raudonas su žaliais žirniukais labai ryškiai matosi tarp penkiasdešimties pilkų atspalvių. Geltona su brūkšneliais irgi.

Norma – tai, kas įprasta ir pilka, o nenormalu tai, kas ryšku ir šokiruoja? Ar tikrai?

Penki selfiukai Facebooke pranešantys tautai apie kiekvieną pirstelėjimą patiuninguotą glamūriniais filtrais – norma, o neturėti FB?

Būti vegetaru, veganu ar žaliavalgiu, pusryčiams kramtyti sėklas ar pjuvenas – normalu, o moteriai gerti gryną viskį – nenormalumo viršūnė?

O vyrai, kurie Jimmy Choo nuo Labutin atskiria ne pagal pado spalvą, nežino, kas yra karbiuratorius, bet drįsta rodyti savo jausmus, dėvi gėlėtus marškinėlius ir nėra gėjai – tai priimtina norma, ar nelabai?

Tuoktis su (o dieve!) raudona suknele, o medaus mėnesio važiuoti į Islandiją?

Pensininkams tėvams remti savo dirbančius vaikus, o vaikams – pamiršti sunkiai galą su galu suduriančius savo tėvus?

Per Kalėdas ir Velykas dingti kuo toliau nuo savo šeimos, nes buvimas kartu per šventes išvaro iš proto ir pakelia spaudimą pusei giminaičių, sėdinčių prie stalo, o kitai pusei tenka nusiliuobti, kad ištvertų tą kančią?

Nusitrenkti į pasaulio pakraštį, gyventi amžinoje vasaroje ir leisti vaikus į mokyklą po palme?

Arba likti čia, mesti darbą, mokytis ketvirtos kalbos, eiti į salsos pamokas, būti niekam neskolinga ir kasdien jausti, kad gyveni…

 

Greiti mes taukštelt per kitokius nenormalumo antspaudu, o paskui su pasimėgavimu skaityti žurnaluose apie spalvingus tokių nenormalių žmonių gyvenimus. Plaukti prieš normalumo srovę reikia drąsos, o būti “kaip visi”– užtenka baimės. Baimės, kad būsi pastebėtas, aptartas ir sukritikuotas nykstančių normų sergėtojų. Ką žmonės pasakys? Tegul tyli!

 

 

Spalvos tarp baltų paklodžių

Vyrų–moterų santykiuose normos keitėsi kartu su daugybe dūžtančių tabu ir taisyklių. Dabar gėjai tuokiasi, namų šeimininkių knygos apie seksą tampa bestseleriais, sutuoktiniai gyvena atskirai, o meilužiai kartu, transseksualai tampa modeliais, o vaikai drįsta abejoti savo lyties tapatybe. Kartais už išoriškai normalių gyvenimų atsiveria tai, kas netelpa į apdulkėjusių normų lentynas. Oho, net lošteliu iš netikėtumo, bet ar turiu teisę spręsti, kas kitiems normalu?

Vienai žmonai normalu, kad vyras turi meilužę, o kitai žmonai normalu, kad vyras turi tik ją.

Vyras su jaunikle, kuriai dar neseniai prasidėjo mėnesinės – puiki pora, o keturiasdešimtmetė su jaunu partneriu – sekso maniakė?

Spaudoje prabilti, kad kartą per metus leidi vyrui nukrypti į šoną, nenormalu, o tyliai žinoti apie kiekvieną nuklydimą ir apsimesti, kad tai nevyksta – norma?

Moterys, kurios nenori tekėti – nenormalios, o vyrai, kurie nenori įsipareigoti – priimtina norma?

Tuoktis, nes reikia, o nesiskirti, nes “namo gaila“, nors gyvenimas jame blogiau nei beprotnamyje; norėti vaikų yra normalu, tad moterys, kurios nenori vaikų – nenormalios ar ne?

O gaminti vaikus mėgintuvėlyje vien tik iš didžiausio egoizmo ir baimės, kad esminė gyvenimo misija neįvykdyta?

 

Normalu yra išdrįsti gyventi vienintelį savo gyvenimą taip, kad jaustumeisi laimingas.

Nenormalu nemokėti mokesčių, gyventi su nemylimu, meluoti sau, slėpti tai, kas tikra, skaudinti, kritikuoti kitokius nei tu pats. Nenormalu užkrauti atsakomybę už savo gyvenimą kitiems.

Normalu daryti tai, ko reikia tavo laimei: dirbti prie prie vandenyno, kaime ar kontoroje, mylėti vieną, o ne du, pusryčiams valgyti ne kiaušinienę, o tortą, rašyti knygas ar jas skaityti, būti karaliene be karaliaus ar išskristi į kosmosą.

O jei nori būti “kaip visi” ir tik dėl to nesijauti laimingas, tai nesiskųsk. Tai visiškai normalu.