Valgau svečiuose kopūstų sriubą. Šventinis laisvadienis. Namuose kvykauja vaikas vis pribėgdamas parodyt piešinį ar apsikabinti, šuo ir katė glaustosi aplink kojas, jos vyras skautų stovykloje  su svetimais vaikais, šaldytuvas tuščias, bet mums užtenka sriubos ir buvimo kartu…

Po kopūstienės prasideda mergaičių kalbos. Vėl apie dovanas. Mano anų tinklaraščio įrašų “herojė“ atneša parodyti dovaną savo vyrui. Mažas vokas. Nerodo kol kas. Pasakoja…

– Kai man šiemet vyras padovanojo kvepalus, buvau laiminga ir vis dar esu. Ilgai ilgai galvojau, ką padovanot vyrui. Pernai, kai man dovanojo keptuvę, aš dovanojau kažkokį kareivišką termosą. Tokį, kur parom arbata šilta lieka. O žinai, jis turi neišsipildžiusią svajonę. Labai norėjo būt lakūnu. Bet niekada juo netapo. Ieškojau. Daug ko negaliu padovanoti, su jo svoriu nei oro balionas nepakils, nei oro srovė neleis sklandyt vėjo tunelyje.  Kažkada dovanojau šuolį parašiutu, tai jis taip nudžiugo, kad net dukart praėjo instruktažą, kad iššokęs parašiutu galėtų suktis vilkeliu, paskui dovanų gavo skrydį sklandytuvu. Kai išlipo iš sklandytuvo, apsiverkė.

Prieš kelis metus vėl ieškojau  ieškojau jam ypatingos dovanos. Paieškojau, radau Rusijoje skrydį naikintuvu. Kainavo 40000 litų. Tokių pinigų neturiu, gal niekada neturėsiu. Bet man būtų negaila. Na, kvaila aš, kvaila… 

Kai kartais, retai,  skrendam lėktuvu, net jis net dreba ir vis klausimas akyse: “kada aš galėsiu į pilotų kabiną pakliūt?“ Ir tų gautų kvepalų paveikta šiemet vėl ieškojau dovanos. Daugiau kaip mėnuo liko iki gimtadienio. Pažiūrėk. Nupirkau išsimokėtinai, pusei metų. Negaliu daugiau iš algos atplėšt…  Skrydis Boeing ar Airbus simuliatoriumi…  Galės ten turbulencijas ir žaibus nusistatyt ir pabūt pusvalandį lakūnu….Aš jau dabar žinau, koks bus jo veidas…Paprašiau, kad šitam dovanų kupone neparašytų kainos…Bijau, kad jo džiaugsmą užspaus tai, kad pamatys, kiek kainavo. Gal googlins? Gal ne. Bet tai tik pinigai. Ar gali būt per brangu sumokėt už laimingą žmogaus veidą? Nors minutei.

Dar galvoju, ką jam pasakyt dovanojant. Kuriu tekstą, tik mintyse, net nemokėčiau žodžiais pasakyt ar užrašyt…

Va, dabar pasakoju tau ir suprantu, ką noriu jam pasakyt. Noriu, kad jis suprastų, kad  jį myliu ir galiu padovanot viską, net kažką panašaus į svajonę. Kad suprastų, kad aš noriu dovanų svajonės.  Kad ir mažos, pigios. Mažulytės, bet mano.

—–

Dovanos, kurias gauname

Dovanos, kurias dovanojame