Kalti per stabdžius

Nida. BMW. Greitis. Kuo arčiau privažiuoti prie kliūties ir kalti per stabdžius. O kliūtis – gyvas žmogus ant kelio. Žiaurus pratimas mokant ne vairuoti, o stabdyti.

– O tau su juo gerai?– klausia žiemos pradžioje manęs bičiulis telefonu jau pasipasakojęs apie savo naująją širdies ir kūno draugę.

– Man viskas ok, man patinka ir tas, ir anas, –  sakau.

– Tai viskas gerai, ar ne?

– Na, aš dar norėčiau daugiau – ir trečio, ir  gal dar ketvirto, nors šiek tiek,  – vardinu toliau dalykus, kurių man trūksta santykiuose, kurių privalumas, išryškėjęs  jau per pirmuosius kelis mėnesius, – kad jie tiesiog  yra.

– Tai jei negali gauti to, ko nori, kad būtų labai gerai, ar tau iš viso reikia to, ką turi? Čia kaip gyventi su girtuokliu, kuris geras žmogus, kai blaivas, o blaivas jis būna retai….Niekas nepasikeis, jis nenustos gerti, užtenka save apgaudinėti, brangioji! – dundena telefonu man bičiulis, kuris nevynioja žodžių į vatą nei kalbėdamas apie save, nei apie kitus. Po tokių pokalbių būnu kaip į galvą gavus. Pradedu savęs klausti ir sau atsakinėti.
Tada buvo: “Gerai ir taip, gi netrukdo.“ Ar padeda? – jau visai kitas klausimas. Na, ok, pratęsim bandomąjį laikotarpį ir pažiūrėsim.

Iš tikrųjų, kartais atrodo, kad užtenka to, ką turi, kai nėra geriau. Jei neturi su kuo palyginti,  išmoksti tenkintis tuo, kas yra ir prisiverti net nenorėti daugiau. Ar taip jau blogai gyventi be komplikacijų, įsikibus įprasto  nesujudinamo gyvenimo ritmo, neinvestuoti nei laiko, nei pastangų į santykius, neužkišti savo galvos svetimomis problemomis, pokalbio metu gražiai kinkuoti galva ir dėl to būti nuostabia pašnekove,  išlaikyti visiškai blaivų protą ir vėsią širdį ir niekam, net pačiai sau nereikalingą nepriklausomybę.

O tie  anie santykiai ?… Nes tau gerai, ar kad nebūtų blogai? Jauti, koks didelis ir esminis skirtumas tarp gerai ir neblogai, tarp gyvas ir nemiręs,  – kažkada gerokai vėliau mano atvirumą bandė išprovokuoti kitas bičiulis… O kaip aš noriu?  Noriu, kad būtų lengva ar nesunku, linksma ar neliūdna, šilta ar nevėsu? Noriu prisiminti ar nepamiršti?

– Svarbiausia, kad niekas nesujauktų gyvenimo, nepakęsčiau šito – sako  draugė, kuri viską sudėliojusi į patogias lentynėles. Jokių dramų jos gyvenime, užteko kelių vedybų, o dabar pakanka flirto,  gerbėjų, pažinčių, užtat  jos gyvenime  nėra (bent jau išoriškai matomų) aukštų amplitudžių  jausmų su širdperšomis ir nevaldomais emocijų skrydžiais. Saugu ir patogu.  Mokytis iš jos?

– Man tai būtų baisu, kad nieko nebus, jei atsisakysiu to, kas yra. Kažkaip žvirblis rankoj geriau nei  liūtas zoologijos sode – atsargiai užsimena kita draugė. Turėti, nes gal prireiks? O jei neprireiks? O  paskui vieną dieną supranti, kad jei netrūksta tada, kai nėra, tai ir nereikia, kad būtų, kai yra. Dabar nereikia, paskui dar labiau nereikės…

– Gera vieta tuščia nebūna, net eilės susidaro, gal net dabar kažkas stovi,  o tu net nepastebi,  nes nesižvalgai , – net nežinau, ar drąsina, ar gąsdina trečia.

Žinoma, jokių garantijų nėra. Gali būti, kad stebuklas neįvyks, net ir išvalius būsimo stebuklo vietą ir apkaišius ją gėlėmis. Išmesti suknelę iš spintos sunku, net jei ji jau kadaise mažais žingsniukais išėjusi iš mados arba kūno formos su ja seniai jau nesusikalba, o ką kalbėti apie žmones, kurie pasiekiami  vos pyptelėjus telefonui…

Kodėl lyg iš niekur nieko dabar prireikė daryti generalinę tvarką savo gyvenimo spintoje? Tiesiog supranti vieną vakarą, kai viskas lyg taip pat kaip visada, bet per vieną menką akimirką nušvinta,  kad šitie santykiai ne apie tave. Jie apie nieką.

Kalti per stabdžius visa jėga, kai atrodo, kad nulauši stabdžio pedalą; taip,  kaip moko patyrę saugaus vairavimo instruktoriai – sunku, bet tai vienintelis būdas likti gyvai.

Jei kelyje pasipainioja briedis, net nereikia galvoti. Spaudi pedalą, nes nori gyventi.Kuo didesnis briedis, tuo  gražesnis atrodo gyvenimas :)

Sunkiau kalti per stabdžius, kai  važiuoji vienu smagiausių gyvenimo kelių, nors visai ne į tą pusę, kur reikėtų; kai nežinai, ką pamatysi už posūkio, bet visada bus kažkas netikėto; kai jauti, kad didžiausias smagumas yra kelionė, o ne tikslas, kurio net neturi.

“Arba gyva, arba ne“- sakai sau ir staigiu judesiu, iš visų jėgų kali per stabdžius. Žviegia, čerška metalas, kakta tuoj tuoj plosis  į stiklą. Gyva. Šiek tiek sudrebinta, bet visai nesužalota savo sprendimo. Gyvensi.  Gal ne iškart, bet užtat kaip!

Ne vairuot reikia išmokt, o sustabdyt.  Ir sunkiausia tada, kai prieš akis nėra jokių kliūčių,  tik tiesus, tuščias ir nuobodžiai saugus, niekur nevedantis  kelias. Ir kai tie santykiai – kaip kelias – ne apie tave ir ne tavo.

Kasdieniai patarimai dukrai #163

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s