O jūs kada nors buvot suradę savo seną dienoraštį? Skaitėt? Ir ką? Košmaras, ane?
Aš suradau. Du tomus. Praėjus daugeliui metų. Buvau net parašius kiek. Ištryniau. Nes pamanysit, kad žmonės tiek negyvena.
Ufff. Graži beveik pirmos didelės meilės istorija – taip aš ją prisiminiau, kol neperskaičiau archyvų. Dvidešimtmetė studentė, aplankiusi močiutę Vilniaus ligoninėje, važiuoja namo liepos mėnesį… Tranzuoja. Sustoja 18 metų vyresnis žilstelėjęs architektas (kaip paaiškėja gerokai vėliau). Saugu – žmogus su šunimi. Užsukam pas jo draugą, grybaujam, pametam miške šunį, geriam kavą, paveža mane iki didesnio miestelio ir pasikeičiam telefonais. Ir prasideda 6 metų istorija verta rašytojo plunksnos – su fantastiškais sutapimais, kino kadrų vertais epizodais ir indiškų filmų aistromis. 6 metų istorija, kurią reikėjo pabaigt po poros savaičių ir visiems būtų buvę sveikiau. Ypač man.
Skaitau dienoraštį ir kraupstu – naivi, jautri, užjaučianti, paslaugi, dėmesinga, pateisinanti. Be stuburo, kartais net atrodo – visai be lašo savigarbos, jauna, tyra manipuliacijų ir aplinkybių auka. Ir gėda, ir gera skaityti, nes matau ten save visai nepadailintą, tikrą. Tokia naivi jau niekada nebūnu, nors vis dar būnu ir pažeidžiama, ir įsimylėjusi vienu metu.
Žiūriu į savo mažąją, kuri kaip tik panašaus amžiaus ir galvoju, kad ji niekada taip iš proto nesikraustytų, niekada taip nesielgtų, niekada tokia kvaiša nebūtų… Išaugo mergina, žinanti savo vertę. Lengviau atsidūstu.
Kodėl nauja karta kitokia, labiau racionali? Nes jie daugiau mato ir daugiau supranta? Nes jiems lengva online rasti visokiausių istorijų ir sužinoti, kaip elgtis tam tikroj situacijoj? Nes tiesiog daugiau mato ir nebetiki pasakomis?
Šitą Linos Vėželienės straipsnį skaičiau šiemet sausio pabaigoje, balsu, draugei mašinoje kažkur tarp Kauno ir Kėdainių ir pamaniau, kad jį kaip poterius turi išmokt visos merginos dar mokykloje. Ir bent jau įskaitą kokią gaut. Privaloma tvarka. Kaip rašo Lina Vėželienė “Besistengdamos turėti nors kokį vyrą šalia savęs, moterys imasi saviapgaulės. Jos tampa aklos ir kurčios arba ima kurti įvairiausius pateisinimus, paaiškinimus, kontrargumentus, kad tik beviltiškas santykis neatrodytų tokiu beviltišku.“
Esmė ta, kad moterys visada pateisina vyrus. Po velnių, kad jie taip pateisintų mus, kaip mes esam linkusios pateisinti juos. Ar jie kada pasakytų: na, ji nepaskambino, nes buvo ką tik nusilakavusi nagus, o paskui jai bikinio depiliacija, pedikiūras, ES projekto pabaigtuvės, verslo vakarienė, grožio miegas ir pan…
Kad būtų iš esmės aišku, apie ką tai – kelios citatos iš Linos parengtų knygos “Ne taip jau jam ir patinki“ (,,He’s Just Not That Into You”) laisvo vertimo fragmentų .
• Jei jūs galite jį rasti, tai ir jis galės rasti jus. Jei jis norės jus rasti, tai taip ir padarys. • Yra pasaulyje vienas vaikinas, kuris norės pranešti visiems ir visam pasauliui, kad jis jūsų vaikinas. Užteks volioti durnių, eikite ir susiraskite jį. • Žmonės pastoviai kalba apie tai, kokie jie yra iš tikrųjų. Jei vyras jums sako, kad monogamija ne jam, tai nėra priežasties juo netikėti. • Seksas po išsiskyrimo nereiškia, kad jūs vėl kartu. • Jis ir pats gali pasirūpinti savo katinu. • Ne taip labai tu jam ir patinki, jei jis tau neskambina. Vyrai moka naudotis telefonu.
Skaitykit, šitos citatos iš straipsnio nevertos nė dalies jo. Skaitykite viską iš eilės. Ir pamatysit save, savo pateisinimus, savo klaidas ir saviapgaules. Mokykitės atmintinai, jei reikia. Tik negyvenkit iliuzijų pasaulyje, kad ir koks jis saugiai malonus būtų.
Čia visas straipsnis. Spaudžiam ir skaitom.
Tu jam ne taip jau patinki ir nereikia čia kurti jokių pateisinimų
PROTO AISTROS 
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!