Mėgstu svečius ir mėgstu šventes. Mėgstu gimtadienius, jubiliejus, vestuves, mažus susibūrimus ir didelius, festivalius, mergaičių Kalėdas ir berniukų Velykas, naujų sienų pristatymą ar atostogų ataskaitos kongresą, giminės suvažiavimą ar spontanišką draugų aplankymą sodyboje, kur ir jokia proga gali tapti nerealia švente su pavadinimu ir kasmetinėm tradicijom.
Tik nemėgstu sveikinimo kalbų. Net purto.
O atrodo, jog galėčiau numegzt iš žodžių raudoną kilimą ir patiest po kojomis aplodismentams ošiant, net karūną prikalt ir kad jau rėžti kalbą su pagraudenimais… Man sveikinimai yra labai privatus dalykas. Ne, čia ne auditorijos baimė – konferencijų ir prezentacijų gyvenime buvo, nesugadino jos man kraujo. Bet aš mėgstu tyliai. Aš laišką parašysiu, pasakysiu gyvai susitikus, apsikabinsiu, o garsiai man sunku. Netikra. Na, labai garsiai galiu tik nesąmones šnekėti. Dėkui dievui, nedirbau tokiuose kolektyvuose, kur formalios kalbos būdavo gimtadienio norma. Su visiems panašia puokšte ir uniforminiais linkėjimais.
Tie žmonės
Baliuose visada būna žmonių, į kuriuos kiti žiūri su viltimi. Tie moka kalbėti, moka pamaloninti jubiliatą, pasakyti viską, ką reikia, ir dar gražiai, švelniai, šiltai, pakelti kaip ant oro pagalvių, čiūčiuoti-liūliuoti, tarsi Nutella aptepti šventės kaltininkų širdis ir visa kita aplink. Labai džiaugiuosi tokiais žmonėmis. Klausau jų kalbų ir suprantu, kad jie daro labai svarbų darbą – kuria džiaugsmą ir ypatingumo atmosferą tam, dėl ko visi susirinko šventę švęsti. O aš sau tyliu. Paskui prieisiu ir pasakysiu. Arba jau pasakiau.
Artimi ir tolimi
Gal kuo artimesni žmonės, tuo mažiau jie nori sakyti sveikinimo kalbą? Neseniai buvau jubiliejuje, kur savi ir labai artimi tostų nesakė, bet klausydami kitų svečių iškilmingų sveikinimo kalbų tyliai galvojo – visa tai, kas artmiausiems atrodo kaip trūkumai ar ypatumai, su kuriais žiauriai sunku, bet reikia susitaikyti, sveikinimo kalboje atrodė kaip nerealūs privalumai. Gal iš tiesų dideli dalykai matosi iš toliau? O per šventes tik taip ir reikia žiūrėti. Kad visiems būtų šventė.
Tyleniai
Kiek jūsų gyvenime buvo tokių švenčių, kuriose matėt, kaip vyrus tampė už rankovės, kad jie pasakytų nors vieną sveikinimo žodį žmonos jubiliejaus ar eilinio gimtadienio proga? Gal scenos baimė juos prirakino prie kėdžių ir akis įgręžė į grindis? Gal tiek daug visko jiems norisi pasakyt ir nedrąsu prie kitų? O gal norisi pasakyti tiek mažai, kad nesmagu? Nors ir išdaužt trumpą: “Aš …vis tiek/ vis dar/nežinau už ką/pats stebiuosi, kad iki šiol/ …tave myliu“ būna nepakeliama našta. Bet galima tiesiog pabučiuot tą moterį. Prie visų. Be žodžių. Keista, kad jie nesugalvoja tokio paprasto ėjimo, o stoiškai kenčia gerokai ilgesnį visuotinį gėdinimą ir kankinimą už nesakomą sveikinimo kalbą.
Romantikai
“Tėtis pasveikino paryčiais, su gėlėmis prie lovos, kai tik atsibudau. Daug gražių žodžių pasakė“. Tas pats tėtis vaikų paprašė parašyt mamai gražų sveikinimą ir paskaityt per balių, nes jis pats apsiverktų iš gražumo kalbas sakydamas, o klausydamas lengvai išspaus visai ne šykščią vyrišką ašarą. Tyliai ir asmeniškai jis gali. Bet ne oficialiai. Užtat tie romantikai dovanoja Betelgeizę nakties danguje… Ir tegul po to nesako nieko.
Oficialios ir neformalios kalbos
“Šiandien jūs abu sujungėte savo širdis ir gyvenimus, o meilės angelas praskrisdamas …“ – tokių cukruotų kalbų ir per vestuves jau retokai pasitaiko. Juokingai tai byrėtų iš geriausios draugės lūpų. Draugės, su kuria sieja nemažai oficialiai nepasakojamų nuotykių, kuri apie tavo sutuokinį žino daugiau nei jo mama, bet plati ir šiek tiek nusenusi tradicinio kirpimo giminė ir garbingi svečiai laukia pompastikos. Na, geriau papasakoti, kaip nuotaka apsimesdavo tinkamo amžiaus sukdama tėvo mašinos raktus aplink pirštą, kai trūks plyš reikėjo nusipirkti alkoholio arba kaip nuostabiai gali sugadinti kepamą vištą, kai sugadinti tiesiog neįmanoma, ir pasakyti tai, kas liks nepasakyta pauzėse. Ji supras. O kitiems ar reikia ką nors suprasti? Ir prunkščiu, kai pamatau atverčiamus lapus – kažkas ruošiasi sakyti kalbą. Kilogramas cukraus vatos su dirbtiniu medumi… Iškęsim, nedejuosim. Paprasti ir jautrūs žodžiai su šniurkščiojimais ir užsikirtimais paskui nuplauna tuos, jokius ir su eilėraščiu pabaigoje, ir šventė tęsiasi. Vis dar stebiuosi, kad gyvuoja pageidavimų koncertai. Viskas dėl kitų, kurie visoj Lietuvoj girdi, kokie nerealūs yra patys sveikintojai?
Ką galvoja ir sako kaltininkai
Po labai iškilmingos kalbos jubiliatė dėkodama šypteli “Paprastai tokios kalbos būna prie karsto, labai gerai, kad dar galiu tai girdėti!“ Visi nusijuokia ir švenčia toliau. O jubiliatės vyras jai pusbalsiu šnabžda į ausį “Jei nebūtum tada man tada “pasirašius“, daugumos svečių čia nebūtų“ – ir tada jie juokiasi abu, kaip sąmokslininkai. Rašau, kalbuosi su dukra, o ji paskui manęs klausia: “O tu labai supyktum, jei per tavo gimtadienį nepasakysiu iškilmingo sveikinimo?“. Ne aš viena, pasirodo, tokia… “Ne, ramiai, nes per metus iš tavęs daug gražaus išgirstu, kad sudėjus į vieną ilgą kalbą kitiems bus nuobodu klausytis. Geriau po truputį – nuo gimtadienio iki gimtadienio “. Susitarėm. Abiems ramu.
Facebooko sveikinimai
Jei net nori pamiršt kažkieno gimtadienį, FB pamiršt neleis. Pora raidžių ant sienos “Su!“ ir rasotų rožių nuotrauka, žybčiojančios šampano taurės, o jei dar su poezijos posmeliu ar daina (!) – pareiga atlikta. Likai draugų sąraše. Be jokių pastangų. Iki kito gimtadienio. O jei kažkas nenori labai viešų sveikinimų, o sveikintojui tik privačią žinutę tegalima rašyti, tada jau sunkiau – reikia bent sakinio. Ar dviejų. O jei ne FB, tada sms ar skambutis, arba gyvas susitikimas. Užduotis sunkėja ir darosi beveik nepakeliama. Kiek tokių draugų, kuriems norisi išsakyt tikrai asmeninius sveikinimus ir linkėjimus ir dar rasti laiko susitikti nesulaukus kito gimtadienio?
Ir ko palinkėti?
Laimės, meilės, pinigų, jei trūksta laiko? Sveikatos, nes taip visi sako? O gal tiesiog pasakyti, už ką tą žmogų labai labai myli ir kodėl jis toks tau ypatingas? Kad ir FB sienoj. Turbūt būtų žiauriai smagu perskaityt komplimentus sau vienu ypu, gimtadienio proga. Už tas garbanas, į kurias gali žiūrėt neatitraukdama akių; už tai, kaip kažkada ištraukė iš bėdos ar atidarė duris paryčiais; kad su juo įsipainiojai į gražiausią gyvenimo avantiūrą; kad su ja jautiesi daug geresniu savimi; už tai, kad jos tortas skaniausias pasaulyje; už tai, kad jis visada yra, net tada kai atrodo, kad nieko nėra šalia; už tai, kad tu dėl tos draugės perplauksi ežerą, o ji bijodama aukščio užsikabaros į medį, jei tik tau to reikės. Ne, ne gimtadienio proga, bet kada. Geriausias linkėjimas – bendros buvusios patirtys ir būsimos emocijos: nueiti į kiną, teatrą, koncertą, tiesiog išsitiesti ant žolės parke, žiūrėti į perseidų lietų ir kalbėti apie nieką. Ir linkėti sau pačioms, kad taip dar bus ne kartą.
O jei kitaip?
Yra smagių sveikinimų, kurie gali išgelbėti padėtį, kai norisi tiek pasakyti, o negali pasakyti per daug.
“Linkiu tau laimės ir šeimyniam, ir asmeniniam gyvenime, – sako draugas draugui ir šelmiškai mirkteli akį.
“Linkiu, kad gautum viską, ko nori ir norėtum to, ką gavai“ – ir puikiai žinai, kad tinkamai supras tas, kuris nuolat ieško, ir randa vis ne tai.
“Linkiu, kad tavo gyvenimas būtų toks gražus, kaip atrodo Facebooke ar Instagrame“, – gali įgelti savo linkėjimu, jei tik taip norisi.
Nežinau kodėl, bet dabar aš noriu visiems linkėti ne to, kuo jie patys gali ir privalo pasirūpinti. Tarkim, sveikata ir pinigais. Norisi linkėti sėkmės. Nes “Titanike“buvo ir sveikų, ir turtingų…
Linkiu Jums aklos sėkmės. Jei ne didelės, tai bent dažnai.
švenčių tema:
PROTO AISTROS 