Norėčiau dabar jas pasodinti kartu. Ir leisti pasikalbėti. Jos net nepažįstamos. Bet šiandien galiu tik žiūrėti, klausyti, girdėti ir pasakyti kelis žodžius. Jaunystė iš nuotrupų lipdo ir pasakoja istoriją, o patirtis klausosi.
Žiūriu į tyrą jauną veidą, girdžiu kalbas apie meilę, naivų nesavanaudišką rūpestį, o paskui netyčia išsprūsta kiti žodžiai, kurie atidengia begalinį norą įtikti, liguistą prieraišumą, beatodairišką, toksišką jausmą, nepasitenkinimą situacija, bandymą būti stipria vieną akimirką ir savigarbos žlugimą po kelių minučių. Žodžiai parodo daug, dar daugiau parodo nuslydęs nuo pečių drabužis. Jis atidengia mėlynes, kurios pasakoja kitą istoriją, apie kurią baisu prasitarti net tėvams. Nes jie už ją nuspręs, o tai jaunai būtybei visai nepatiks.
Kažkada seniai, prieš gerus dešimt metų, sulaukiau skambučio iš vos vyresnės už ją merginos. “Gal gali atvažiuot pas mane?“ – turbūt tokie buvo žodžiai, bet matyt kažkas daugiau buvo tame sakinyje, kad metusi pirkinius, o vaiką palikusi vieną namuose išvažiavau.
Septyneri metai, iš kurių pirmieji dveji buvo kupini meilės ir netrikdomi alkoholio, o likusieji penki – pilni skausmo ir pažeminimo. “Ai, trinktelėjau į duris, kai naktį ėjau į tualetą“, “Virtuvės spintelės durys buvo atdaros“ – jos išradingumas buvo beribis, kai reikėjo kolegoms pasiteisinti dėl pamuštos akies ar mėlynių kitose vietose, kurių nepaslėpsi po storu pudros sluoksniu. Paskui jau mušė ten, kur nesimato, kur kūną pridengia drabužiai. Už nieką. Tiesiog, nes prisisriobė. Nes smagu iš niekur nieko smaugtelt prispaudus prie sienos, o jei dar sekso su tokiu vos liežuvį apverčiančiu ir sužvėrėjusiu nesinori – tada tikrai užvožt buvo privalu.
“Jis mane myli… Ji geras, bet kai išgeria ar supyksta, tik tada blogai. Gal ką darau ne taip, kad jis geria, gal nemoku jam padėti…“ – kiek kartų taip ar kitaip ji guodė save pirmaisiais metais, tiek pat kartų ji teisino jį, iš tiesų galvodama kad ji tiesiog neverta nieko geresnio. Paskui jis galėjo vemt vaivorykštėm ir šikt pakalnutėm, atsiprašinėti šliaužiodamas keliais ir viskas nurimdavo iki kito karto. Ji kaskart jam duodavo šansą, užuot davusi tą šansą sau.
Paskui jau baimė baimė buvo didesnė už ją pačią. Surasti sveiką balansą tarp pagarbos sau ir meilės vyrui jai nepavyko ilgus metus. Gėda ir baimė ją spaudė kampe, kuriame ją buvo patogu mušti.
Žmonės nesikeičia iš esmės. Jie tik pabando būti kitokie nenustodami būti savimi. Mesti rūkyt sunku, o pakeisti tai, kas galvon kreivai sudėta, netinkamai susiklijavę per 20-30 gyvenimo metų ir dar užpilta stipriu alkoholiu? Taip matosi iš toliau. O kai esi ten, užspausta kampe su kumščiu prieš akis, ką matai ir ar matai iš viso?
Atrodo paprastas sprendimas: arba nori su tuo gyventi arba nori gyventi, bet be to. Reikia rinktis daiktus ir dėt į kojas, net jei atrodo, kad neturi kur eiti. Nes visada yra namai, kurių durys tau atsidarys ir tamsiausią nakties valandą. Ji neturėjo kur eiti, nes nenorėjo prašyti pagalbos, nors visi, kurių būtų paprašiusi, būtų padėję. “O kur tu eisi? Kam tu reikalinga? Tu gi nieko neturi…“ – tokie ir kitokie jo žodžiai visada sumenkindavo ir nedrąsiausią tyliai rezgamą jos planą. Fizinis smurtas ranka buvo susikibęs su emocine prievarta.
Norėčiau jas abi pasodinti šalia ir leisti pasikalbėti. Suskamba telefonas, graži būtybė sučiulba, atsisveikina ir išplazdena pas jį, nes myli. Ji dar galvoja, kad tai, kas jos laukia tą vakarą ir yra jos tikrasis gyvenimas, kurio ji verta. Šita jauna panelė dar nesupranta, kad tikra meilė yra paprasta, nekomplikuota, neskausminga ir nemušama.
Kiek metų ir žaizdų jai prireiks tai suprasti?
PROTO AISTROS 
o……
PatinkaPatinka