Apie mušamą meilę ir šansą sau

Norėčiau dabar jas pasodinti kartu. Ir leisti pasikalbėti. Jos net nepažįstamos. Bet šiandien galiu tik žiūrėti, klausyti, girdėti ir pasakyti kelis žodžius. Jaunystė iš nuotrupų lipdo ir pasakoja istoriją, o patirtis klausosi.

Žiūriu į tyrą jauną veidą, girdžiu kalbas apie meilę,  naivų nesavanaudišką rūpestį, o paskui netyčia išsprūsta kiti žodžiai, kurie  atidengia begalinį norą įtikti, liguistą prieraišumą, beatodairišką, toksišką jausmą, nepasitenkinimą situacija, bandymą būti stipria vieną akimirką ir savigarbos žlugimą po kelių minučių. Žodžiai parodo daug, dar daugiau parodo nuslydęs nuo pečių drabužis. Jis  atidengia mėlynes, kurios pasakoja kitą istoriją, apie kurią baisu prasitarti net tėvams.  Nes jie už ją nuspręs, o tai jaunai būtybei visai nepatiks.

Kažkada seniai, prieš gerus dešimt metų, sulaukiau skambučio iš vos vyresnės už ją merginos. “Gal gali atvažiuot pas mane?“ – turbūt tokie buvo žodžiai, bet matyt kažkas daugiau buvo tame sakinyje, kad metusi pirkinius, o vaiką palikusi vieną namuose išvažiavau.

Septyneri metai, iš kurių pirmieji dveji  buvo kupini meilės ir netrikdomi alkoholio, o likusieji penki – pilni skausmo ir pažeminimo. “Ai, trinktelėjau į duris, kai naktį ėjau į tualetą“,  “Virtuvės spintelės durys buvo atdaros“ –  jos išradingumas buvo beribis, kai reikėjo kolegoms pasiteisinti dėl pamuštos akies ar mėlynių kitose vietose, kurių nepaslėpsi po storu pudros sluoksniu. Paskui jau mušė ten, kur nesimato, kur kūną pridengia drabužiai. Už nieką. Tiesiog, nes prisisriobė. Nes smagu iš niekur nieko smaugtelt prispaudus prie sienos, o jei dar sekso su tokiu  vos liežuvį apverčiančiu ir sužvėrėjusiu nesinori – tada tikrai užvožt buvo privalu.

“Jis mane myli… Ji geras, bet kai išgeria ar supyksta, tik  tada  blogai. Gal ką darau ne taip, kad jis geria, gal nemoku jam padėti…“ – kiek kartų taip ar kitaip ji guodė save pirmaisiais metais, tiek pat kartų ji teisino jį, iš tiesų galvodama kad ji tiesiog neverta nieko geresnio. Paskui jis galėjo vemt vaivorykštėm ir šikt pakalnutėm, atsiprašinėti šliaužiodamas keliais ir viskas nurimdavo iki kito karto. Ji kaskart jam duodavo šansą, užuot davusi tą šansą sau.

Paskui jau baimė baimė buvo didesnė už ją pačią. Surasti sveiką balansą tarp pagarbos sau ir meilės vyrui jai nepavyko ilgus metus. Gėda ir baimė ją spaudė kampe, kuriame ją buvo patogu mušti.

Žmonės nesikeičia iš esmės. Jie tik pabando būti kitokie nenustodami būti savimi. Mesti rūkyt sunku, o pakeisti tai, kas galvon kreivai sudėta,  netinkamai susiklijavę per 20-30 gyvenimo metų ir dar užpilta stipriu alkoholiu? Taip matosi iš toliau. O kai esi ten, užspausta kampe su kumščiu prieš akis, ką matai ir ar matai iš viso?

Atrodo paprastas sprendimas: arba nori su tuo gyventi arba nori gyventi, bet be to. Reikia rinktis daiktus ir dėt į kojas, net jei atrodo, kad neturi kur eiti. Nes visada yra namai, kurių durys tau atsidarys ir tamsiausią nakties valandą.  Ji neturėjo kur eiti, nes nenorėjo prašyti pagalbos, nors visi, kurių būtų paprašiusi, būtų padėję. “O kur tu eisi? Kam tu reikalinga? Tu gi nieko neturi…“ – tokie ir kitokie jo žodžiai visada sumenkindavo ir nedrąsiausią tyliai  rezgamą jos planą. Fizinis smurtas ranka buvo susikibęs su emocine prievarta.

TA DIENA atėjo visai netikėtai. Kalnuose, slidinėjimo su kolegomis atokvėpio minutėlę  sėdint ant kalno paklydusi mintis trinktelėjo per galvą “Man gerai. Ir man gerai, nes jo nėra čia.“ Grįžus pasakyti, kad jau padėtas taškas ir būti pasiruošusiai dar stipresniems smūgiams, reikėjo labai daug drąsos. Ir ji išdrįso, nors už tai tris paras be telefono buvo užrakinta namuose. Daug visko buvo, kai atrodė, kad jau blogiau jau būti negali. Galų gale ji liko viena, nes kavalieriaus daiktus išsivežė jo mama išsigandus policijos įsikišimo.
Tada sėdėjom virtuvėj ir tyliai kalbėjomės.  Tą vakarą  ji jau buvo stipri, ir viena, nes silpna ir dviese ji buvo visus septynerius metus, per kuriuos meilę ir romantiką ištaškė kumščių mosavimas ir ilgai gyjančios žaizdos. Po to porą mėnesių jai teko ištverti kasdieninį buvusiojo budėjimą prie durų, skambučius, grasinimus. Kasdien į darbą palydėti ateidavo kolega, o kitas parvesdavo namo, kad ji saugiai užsirakintų…. O  ji iki šiol gailisi, kad kelis savo gyvenimo metus dėl savo neryžtingumo skandino tyliose ašarose ir žeminančiuose skausmuose. Apgaudinėdama pirmiausiai save, kad ji neverta gyventi kitaip. Tiesiog gyventi.

 

Norėčiau jas abi  pasodinti šalia ir leisti pasikalbėti. Suskamba telefonas, graži būtybė sučiulba, atsisveikina ir išplazdena pas jį, nes myli.  Ji dar galvoja, kad tai, kas jos laukia tą vakarą  ir yra jos tikrasis gyvenimas, kurio ji verta. Šita jauna panelė dar nesupranta, kad tikra meilė yra paprasta, nekomplikuota, neskausminga ir nemušama.

Kiek metų ir žaizdų jai prireiks tai suprasti?

1 mintis apie “Apie mušamą meilę ir šansą sau

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s