Su bendraamžiais man nuobodu

Juokais užpildžiau keistą testą apie savo intelektinį amžių. Pasakojau kažkada apie savo draugą, kuris yra visokių įdomybių tiekėjas- informacijos šaltinis (daugiau apie žmonių rūšis čia), tai jis man atsiunčia visokių aukštųjų psichologinių tekstų ir – kartais pasismaginimui – net ir abejotinos vertės testų. Čia tokio rimtumo testas, kaip pagal telefono numerių skaičiukus galima pasakyt visą tiesą apie jo  savininko charakterį ir miego įpročius. Juokai tie testai, bet pabandžiau. Atsakymas nusmeigė iki širdies gelmių – mano intelektinis amžius – 28 metai. Pasijutau jauna ir durna. Net apsiverkiau. Tą akimirką.  Lygiai 28 ašaras nusibraukiau virtuviniu rankšluosčiu… Skaičiai sukrėtė, nors išvados  gyrė intelektą ir intuiciją, naujų dalykų tyrinėjimą, spontaniškumą ir gebėjimą greit sėst ant šluotos  (na, čia toks tarp mūsų mergaičių ir berniukų žinomas terminas-kokybės ženklas: kai  gera idėja – užtenka pusvalandžio susiruošti).

Pamaniau, kad 28-eri turbūt ne tas aukso amžius, kuriame dabar norėčiau mirkti, nes …tada tekėjau, po to auginau savus ir svetimus vaikus ir plakiausi buityje, o smegenys buvo dažniau off režime.

Man laikas sustojo 37-erių. Išsigydžiusi skyrybų žaizdas, turinti nerealų darbą, paaugusį vaiką ir beveik suaugusius kitus vaikus. Uh,  tada buvo smagumas gyvenimo, beveik kaip dabar. Tik tada dar mažiau miegojau ir mažiau turėjau patirties, kuri dabar labai greit nupiešia padūmavusį ir nepatrauklų artimos ateities scenarijų, kad tik noras praeitų kvailystes daryt, kad protas sustabdytų ir kūnui nereiktų senų kaulų barškint ir judėt kur nors. Bet judu…

Kalbėjau neseniai su bičiuliais . Atskirai. Su dviem tokiais vyresniais, nunokusiais, laisvais nuo santuokinių pančių ir jau bevystančiais vyriokais. Vienas sakė: “Aš anksčiau dėl pasimatymo į Leningradą nuvažiuodavau, o dabar jau iki Klaipėdos tingiu.“

Kitas panašiai atviravo: “Grįžtu po darbo, pavargęs, pasiklausau muzikos, pavalgau, krentu ant sofos, internete porą valandų  ir keliuosi iš ryto… Na, išvažiuoju su mašina pasivažinėti naktimis ir muzikos pasiklausyt (čia taip buvo beveik kasvakar, kol prašmatniosios savo nepardavė – aut.pastaba), penktadieniais su draugais pereinam per klubus, pasitikrinam reitingus…“ Ir kažkaip ilgesingai nutilo. “O va dabar sėstum ir kur nors važiuotum? Na, varom kur nors – prie jūros, a?- provokuoju. “Žinai, aš pavargęs, tingiu, naktis…“

“Ką tu ten į tuos užsienius, pas mus irgi galima atostogauti… Kokie nuostabūs ežerai, pajūrys, kaip čia gera, įprasta.“ Nesusilaikiusi atrėžiu, nelygintų  rožių su bijūnais (bijūnai gražesni, jei ką), kad keliauti nori visi, ir pamatyti kitas šalis nori visi, tik dvi priežastys sulaiko: arba baimė, arba pinigų trūkumas.

Tai čia kalba tie, kurie laisvi, be jokių kitų inkarų, be grandinių ir neprimaitinti tiek, kad užpakaliai nuo sofų nepasikeltų…. Bet skrist negali, kelnės akmenų pilnos. Apie šeimyniškus aš tyliu. Ne, tegul jie neskraido, kad tik  būtų laimingi, kad ir  neįdomūs.

Dauguma mano pažįstamų bendraamžių vyrų turi amžiaus sukeltų problemų. Rimtesnių, nei vidurio amžiaus krizė. Ją jie pergyveno lengvai, nors mokėdami už tai brangiai  – eidami per panas ir/arba pirkdami sexy automobilius.  Dabar jiems daug kas nebeįdomu.  Jei viskas – nuo maisto iki sexo ir vienintelio hobio – būtų pristatoma ant tos sofos,  jie per vieną TV sezoną pavirstų daržovėmis. Daugiametėmis. Ateina kažkas, palaisto, nurenka sunokusį derlių ir ramu, gera… Panašiai ir yra, tik vis rečiau laistyt reikia ir derlius vis rečiau nurenkamas.

Aš irgi turiu amžiaus sukeltų problemų. Man darosi nebeįdomu su bendraamžiais. O su vyresniais – juo labiau, nebent koks ypatingas klinikinis atvejis. Seniai darosi nuobodūs. Moterims kitaip. Joms vis dar įdomu. Gal jos išalksta gyvenimo augindamos vaikus ir paskui joms reikia kažko daugiau? Jos ir tempia juos, akmeninius, kol gali patempti. O paskui sėda vienos ant šluotos… Sendami vyrai  praranda susidomėjimą, norą patirti, atrasti ir mokytis. Reta dabar sutikti mano amžiaus žmonių, kurie vis dar pilni noro gyventi, atviri paklydimams ir  patirtims, nebijo klaidų, juos džiugina atradimai, jie nebijo rizikos ir neturi idiotiškai kategoriškų nuostatų. Tie mano bendraamžiai kažkaip nejučia prarado gyvenimo skonį ir jiems norisi likti ten, kur jie yra. Patogiai ir neįdomiai.

Visi keisčiausi nutikimai, nestandartinės situacijos,  net totalios katastrofos ir sušikčiausios situacijos, išmušančios mane iš vėžių iki ašarų,  vis tiek yra kažkoks nesuvokiamai nerealus gėris.  Kai nieko negaliu kontroliuoti, pasileidžiu pasroviui, o laimė ateina iš ten, kur niekaip nesitikėjau.

Va, šitie dar seniokai dar nepaseno… Dar kelnės ne akmenų pilnos…“Ne, tu ne visada gausi tai, ko nori, bet jei pasistengsi, kada nors rasi tai, ko tau reikia“

The Rolling Stones, Glastonbury, 2013,

 

1 mintis apie “Su bendraamžiais man nuobodu

  1. man jus idomu skaitit,bet as pati nelabai moku reikst savo mintis rasant,na kad jusu amzius pagal ta testa 28m.tai nuostabu,vadinasi savo dvasia ir mintimis jus pilna givybes ir gyvenimo grozio jausmo.Ir as taip pat pritariu kad moterims idomu visada.

    Patinka

O ką jūs galvojat?

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s