Tik nepasakokit apie savo atostogas!

Vienas mano draugas, tiesa, toks šiek tiek prabangus (na, Armani, Versace ir Prada viename  komplekte) sako, kad atostogoms reikia išleisti tiek, kiek uždirbi per mėnesį, tada tai tikros atostogos.

– Savaitei atostogų???

– Jei važiuoji vienas, tai kitaip skaičiuoji. Jei su šeima – tada beveik taip. Atostogos yra tai, kas skiriasi nuo kasdienybės ir darbo:  vieta, maistas, lova, klimatas, vaizdai, jūra, kalnai, net  sekso kiekis per laiko vienetą. Valgyt prabangiai, gert skaniai, gyvent su vaizdu į horizontą ir išlaidaut tam, kam neišlaidauji kasdien. Ar neverta taip pasikraut baterijas ir paskui vėl varyt be proto toj pačioj rutinoj?

 

Kai svajonės tampa atostogomis

Metus taupom, kad nuvažiuotumėm į kokią nekasdienišką vietą – pėsčiomis įveikt amžinąją Romą ar meilės dainomis apipintą Paryžių, pasiplaukiot jachta po Viduržemio jūrą ar pailsint kaulus ir raumenis prie šiltos jūros kokioj nors daugiaukštėj atostogų fermoj, aktyviai laipiot, nardyt, slidinėt, slampinėt, ar leistis žemyn. Važiuoti ten,  kur visada norėjosi, arba ten, kur važiuoja visi.

Ilsimės, kaip kempinės geriam vaizdus, garsus, skonius, visomis juslėmis kaifuojam ten, fotkinam viską, kas kitaip, pilnas Instagram’as ir FB egzotiškų patiekalų ir nekasdieniškų vaizdų. Kankinamės margose vietinių-kiniškų suvenyrų parduotuvėse. Perkam magnetukus ir kitokius suvenyrus visiems, kam norisi pranešti apie savo įvykusias gražias atostogas.

 

Kai atostogos tampa prisiminimais

Draugams ar kolegoms springdami įspūdžiais pasakojam apie savo atostogas, jie įdėmiai paklauso kelias minutes, o paskui iš mandagumo pažiūri nuotraukas su bučiniais po Eifelio bokštu, antikinius statinius,  jūrą ir kalnus ir tyliai ima žiovauti ar nukreipia kalbą į savo kasdienybę. Net jei suorganizavai poatostoginių lauktuvių – vyno ir kitų skanulių –degustaciją.

Apie skaniausias  varlės kojas ar pasibraidymą po Komo ežerą nelabai kam įdomu išgirsti, pasivaikščiojimas po Floridos paplūdimius domina tik tavo drauges, nes jos klaus: „O kaip jis? Ar smagus? Ar bučiavotės po žvaigždėm? Ar prabangiai vakarieniavot, ar gavai geros kavos į  ryte į lovą ir kokį šampaną ponas išrinko?“

 

Kai prisiminimai tampa moksliniu tyrimu

Nereikia būti mokslininku, kad  galėtum pasakyti, kad kasdienybėje žmonių gyvenimai – neslėpkim – monotoniški. Viskas pagal grafiką – nuo žadintuvo iki vaikų darželio ar mokyklos, nuo  darbo iki laisvalaikio. Atostogų metu mes tokioj euforijoj, tarsi būtume smagiai, bet saugiai apsvaigę nuo alkoholio. Va kaip tik dėl to, kad pabėgtų nuo monotonijos neskaičiuodamas pinigų arba laikinų nepatogumų tas homo turisticus ir išvažiuoja kažkur, kur neregėti Maldyvai ar amžinai saulėta Turkija,  kultūros ir istorijos paminklų sausakimša Italija ar spalvotų žuvų pilna Raudonoji jūra.

Amerikietis antropologas Nelson H. Graburn iš Berklio universiteto, itin susidomėjęs turizmu,  ir didelė dalis jo tyrimų  skirta suprasti kelionių poreikio fenomeną. Jis sako, kad šiuolaikinio žmogaus gyvenime metų ciklas yra suskirstytas į dvi dalis. Kaip jau visiems aišku – proporcija 11:1 mėnesiais. Kasdienybės yra 11 mėnesių ir „tikro gyvenimo“ – tik vienas.  Anot jo, turistinės kelionės yra tarsi senovinis ypatingų švenčių atitikmuo. Kelionės  kaip ir šventės turi tokius tranzitinius laikotarpius – pasiruošimo ritualą (kai rengiamasi kelionei, gaunama viza ir jau lėktuve persukamas laikrodis) ir grįžimo ritualą (kai žmonės dovanoja lauktuves ir daro nuotraukų peržiūrų bei įspūdžių vakarėlius). Po to to ritualo žmonės tarsi saugiai sugrįžta į  kasdienybę.

 

Kai tyrimai tampa klausimais

Kaip gali džiuginti  su užsidegimu ir džiaugsmu pasakojamos kitoje aplinkoje pabuvusių įdegusių, pailsėjusių ir pilnų įspūdžių draugų istorijos? O kas jiems, nebuvusiems?

Ne, jiems visai nesvarbu, kad jūs matėt tai, ko jie nematė.

Ne, jiems nesmagu, kad jūs ten buvot ir tai darėt.

Ne, jie nešvaisto mėnesio algos savaitės išvykai. 

Ne, jie tai tikri patriotai, o  vietinė kūdra ir „Paršelio rojus“ yra geriau, nes tai sava.

Ne, jiems nereikia nuorodų, kuri jie galėtų nueiti, kai ten nuvažiuos, nes nevažiuos.

Ne, jiems visai nesmagu matyt jūsų laimingus veidus.

Ne, jie nieko įdomaus neveikė per savo atostogas, kuo gali pasidalinti, nes nieko nesugalvojo.

 

Kai klausimai tampa patarimais

Na, o kodėl mes norim dalintis atostogų ar kelionių įspūdžiais?

Jennifer Crocker, ponia psichologijos profesorė iš Mičigano universiteto turbūt ne vieną mėnesį neiškeldama kojos iš savo valstijos tyrinėjo, kodėl taip nesmagu klausytis svetimų atostogų įspūdžių. Ji sako, kad klausytojai nenoromis jūsų pokalbiuose išgirs kažkokį savosios viršenybės dvelksmą. Ir pasitengs kuo greičiau pabaigt pokalbį, nes pajus nuoskaudą ir susierzinimą.

Profesorė pataria tiems, kas sugrįžo iš kelionių, pagalvoti, kokia gi yra tikroji noro papasakoti įspūdžius priežastis. Na, na, sąžiningai atsakykit į tą klausimą…

Gal jūs pasakodami apie savo atostogas norite pasirodyti laisvi, šiuolaikiški, sėkmingi ir visaip kitaip smart žmonės? Taip? Tada užsičiaupkit. Iškart.

Geriausia įspūdžius pasakoti tiems, kas ten jau buvo arba ruošiasi ten važiuoti. Jei neturite tokių draugų, tada eikit į kokį tam skirtą interneto forumą, parašykite savo įspūdžius, gal kam nors jie ir bus naudingi.  Kaip psichologė sako, tai pats geriausias būdas konvertuoti turistinius įspūdžius  į  savo socialinio  statuso paturbinimą neskriaudžiant ir nemenkinant kitų žmonių ego.