Dialogai: apie darbo reikalus ir Amsterdamą

Skambinu draugui teisininkui, prispaudė reikalai. Skolininką reikia civilizuotais būdais pagąsdinti. Norisi pasitarti. Iš tolo pradedu…

– Pirmas klausimas ne apie reikalus. Apie keliones. Ką neturistinio pamatyt Amsterdame, tu gi ten vietinis beveik?
– Kiek būsi?
– Penkias dienas.
– Nueik nusipirk kokių nors grūdų ar grybukų. Jau žiūrėk paros ir nebėra..

– Cool patarimas, jei jau visai nebus ką veikti…

– Pala, o tu dar uberiauji? Tai kai dirbi – tavo plotas laisvas… Gal nuomoji valandoms?

– Nepagalvojau… Mintis! Kitas klausimas tau iš darbo srities…

– Iš pornografijos? Ko nerandi? Lateksinių kelnių ar bizūno?

Kol priėjom prie teisinių klausimų, dialogas su pažvygavimais vyniojosi dar dešimt minučių….

Su teisiniais klausimais irgi keista… Pasakoju, kad  sutartis sudaryta, viskas pasirašyta. O tada jis manęs klausia:

– O tu bent žmogų gyvą matei?

– Ne, dabar viskas virtualiai, debesyse. Gali metų metais nesimatyt ir darbus sėkmingai dirbti. Tu stebiesi? Seksas, ir tas virtualiai žmonėms atsitinka…

– Ne, aš taip negaliu. Man reikia ir daiktą, ir žmogų, ir sutartį pačiupinėt, arbatos išgerti, pasikalbėt. Tada žinau, ko iš jo tikėtis…

Seno sukirpimo tas mano bičiulis, mes penkiolika metų pažįstami, tai  jis jau pamiršo, kad iki pirmojo mūsų puodelio arbatos turbūt kokie penkeri metai greitai virtualiuose debesyse prabėgo.

Todėl tos penkios dienos Amsterdame gali būt tik akimirksnis. Pridėjus van Gogo muziejų ir kilometrinę eilę ten patekti, pasiplaukiojimą kanalais, pasivaikščiojimą po sendaikčių turgus, kavą ir tauškalus  su gražuole blogere, su kuria nepasimatom Lietuvoj  šalia gyvendamos, tai įspūdžių iš paslampinėjimo po parką tamsiu paros metu gali ir nebūti…

img_0780