Kai 7 ryto Vilniuje matai žmones su ilgaauliais ir kepurėmis, o vidury dienos – ekstremalus su trumpom rankovėm, vadinasi – rugsėjis.
Rugsėjį nebėra lipnaus vasaros karščio, bet netikėta šilumos banga kartais apkabina kūną, jau gali apsiauti gražiausius savo ilgaaulius prie lengvo šilkinio sijono, vėjyje plaikstytis plaukais ir žiūrėt į krentančius kaštonus, tyrinėti savą ir naujus miestus, pažinti nepažįstamus ir kitaip atrasti seniai pažįstamus žmones. Vis kokių nors įdomybių man nutinka rugsėjį. Pernai likimas iš dangaus numetė bilietus į Barseloną, kur kelios dienos buvo pilnos naujų patirčių…Šiemet vėl penkios atostogų dienos. Vienas planas sužlugo, kitas netikėtai atsirado – kartais blogi dalykai subyra, kad geresni susiklijuotų, nesvarbu, kad sulimpa ne taip, kaip planuota… Vis dar moku keliauti viena ir renkuosi pažinti miestus ne iš muziejų ir architektūros, o per žmones. Džiaugiuosi, kad pabandžiau ir sugebėjau bent kelias dienas gyventi plaukdama pasroviui. Skubėti lėtai, vaikščioti daug, fotografuoti dar daugiau, gerti viską aplink: kvapus, skonius, potyrius, bet nesistengti praryti daugiau negu sugebu suvirškinti. Daugiau sakyti „ne“ ir pamatyti, kad tai taip pat priimtina kaip ir „taip“. Nesugebėti pasiklysti, nes nėra griežto plano, kur ir kada turi būti. Įsiklausyti į save ir išgirsti, ko noriu aš pati. Likti nuotraukoj, paveiksle, kanalo vandens atspindy, ryto kavos skonyje, pokalbių nuotrupose, užkrečiamo juoko bangose ar kvapo prisiminime – apie tai dar bus ką parašyti. Šita trumpa kelionė buvo geriausios šių metų atostogos. Kol kas. Ir dar tikiu, kad bus visko šiemet…
Labai gerai žinau, ką dariau ir ko nedariau šią vasarą. Penktadienio evangelijos vaizdai neiliustruoja to, kas, kaip ir kada man atsitiko rugsėjį. Bet pati sau žinau, ką konkrečiai kiekvienas paveiksliukas ir žodžiai reiškia. Man. O jums?
PROTO AISTROS 
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!