Palaidos mintys apie nuodėmingą Amsterdamą

Daug kam Amsterdamas asocijuojasi su laisve – legalūs svaiguliai ir seksas už pinigus. O sugrįžus visi supratingai mirkteldami akį klausia: „Na, kaip?“  Žinau, kad niekam neįdomūs kelionių įspūdžiai. Net draugams. Na, gal tik nuotraukos. Ir tik greitos tiesioginės transliacijos iš įvykio vietos. Nes vaizdai kalba daugiau nei žodžiai. Už įspūdžius geriau įžvalgos, inspiracijos, palaidos mintys. Patarimai irgi gerai, bet jų bus vėliau.

Žmonės keliauja skirtingai. Dažnai arba retai. Vieni arba su kompanija. Saugiais ar pavojingais maršrutais. Spontaniškai arba labai pasiruošę. Turistiškai arba visai ne.

 

Aktyviai arba pasyviai 

Muziejus dirba visą parą, galima naudotis tuo, jei neturi nakvynės

Amsterdame buvau viena – ta kelionė buvo dovana. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.  Namų darbų nepadariau. Niekuo nepasidomėjau iš anksto. Tai buvo ir gerai, ir blogai. Leidau sau plaukt pasroviui, atsitrenkt į povandenines kliūtis, pasisukt savo kelyje (turėčiau sakyt „kanale“?)  ir plaukt toliau. Norėjau tik pailsėti ir pasisemti įspūdžių.  Ne taip, kaip Amsterdame sutiktas jaunas tamsiaodis didžiulės korporacijos klerkas, atvažiavęs vienas savo gimtadienio proga, nes jo kompanjonui ar kompanjonei pasikeitė planai. Du vieniši keliautojai išsišnekėjo apie savus Amsterdamo potyrius. Jis, tas trumpalaikis kavos gėrimo bičiulis, buvo klasikinis  homo turisticus rūšies atstovas. Jis turėjo sąrašą, ką nori pamatyt ir tikslingai to siekė, išdidžiai rodė žemėlapyje, o paskui ir pieštuku žymėjosi savo pasiekimus. Per pusdienį jis jau buvo aplėkęs keturis muziejus… Jis net pasirinko gyventi uosto Amstel botel – buvusiame laive/kelte įrengtame viešbutyje – dėl egzotikos. Kajutės man nekelia itin malonių prisiminimų, o tasai irgi sriūbavo, mat negavo king size bed. Gal keltuose tokių net nebūna?

Aš gi pasyviai keliavau ir mačiau visai kitokį miestą, visas penkias dienas aš jame tiesiog gyvenau. Ne, ne visai kaip vietinė, bet susitikdavau su čia gyvenančiais žmonėmis ryto kavos ar vakarienės, pasibastydavau po įdomesnes, bet ne visai turistines miesto vietas. Neturėjau sąrašo ir maršruto, todėl visur buvau laiku ir niekad nepasiklydau.

 

Aš ten pagyvenau

fullsizerender
Prie kavos visada bus koks nors keksiuko gabaliukas

Negyvenau viešbutyje, o bičiulio bute tam miesto krašte, kur, kaip sakė kiti, gyvena normalūs žmonės. Ėjau pirkti maisto į vietinę parduotuvėlę ir batono likučiais šėriau antis ir kitus kanalų paukščius vakare išėjusi pasivaikščioti. Skyriausi nuo vietinių tuo, kad nevažinėjau dviračiu, bet panaši į juos buvau tuo, kad prašydama latte kavos vadindavau ją kaip vietiniai – koffie verkeerd (negera, bloga, sugadinta kava).  Cappuccino nevadinama „sugadinta“, beje..

Sužinojau, kaip funkcionuoja jų sveikatos ir švietimo sistema; apie namus, kuriuos savininkai gali išnuomoti ypatingu būdu (trečdalis lieka sau, trečdalis rinkos kaina, trečdalis – socialiai remtina kaina tiems, kas per metus uždirba mažiau nei  50 000€  ir kuriuos pati valdžia sustato į eilutę); kaip neseniai Olandija uždarė porą kalėjimų, nes neturi ką ten sodinti, mat už nelabai skausmingas pražangas visuomenės gerovei turi sumokėti nemenkas baudas, o didžiulių nusikaltimų mažėja.

Kas man iš tos informacijos? Nieko, bet įdomu. Įdomiau nei įsikalti atmintin kokias nors namo ar rajono pastatymo datas, išgirstas iš  vietinių gidų. Man miestas yra daugiau nei pastatai ir muziejai, man svarbu, kaip aš jaučiuosi tame mieste ir kaip miestą jaučiu savimi. Žinau, kad grįšiu. Yra dalykų, kurių nespėjau pamatyti, padaryti, kuriems nebuvo kompanijos ar nuotaikos. Norėčiau pagyventi ten ilgiau. Man tiko ir patiko Amsterdamas.

 

Seksas virtuvėje ir infekcinės ligos

fullsizerender
Morgan & Mees – stilingas viešbutis ir jo restoranas. Kadaise čia buvo sporto salė…

Ech, šelmiai tie labai laisvos šalies gyventojai… Olandai keikiasi siųsdami netikėliams infekcines ligas – tada, kai pasipainios koks dviratininkas, galima šūktelt „krijg de pest!” (kad tave maras!)  Pamenu, kažkada Egipte mokėm vietinį jaunuolį ne visai gražių žodžių (kažko panašaus į „aš esu žąsinas“, kurie tarsi turėjo reikšti „labas“.) Taip Olandijoje labai smagiai gali išdurti uolius turistus, kurie nori atrodyti kaip vietiniai ir išmokti kelių žodžių. Nežinau kiek tiesos yra šioje istorijoje, bet papasakosiu. „Neuken in de keuken“ pažodžiui reiškia apturėti seksą virtuvėje, bet vietiniai neretai šaipydamiesi pasako atvykėliams, kad tai reiškia „Sveiki“… Kaip teko išgirsti, virtuvę naudoti ne pagal paskirtį yra kone nacionalinis sportas, vos nusileidžiantis populiarumu tautinei meilei dviračiams… Jau tik nesisveikinkit „Neuken in de keuken“ atėję į restoraną prieš paprašydami staliuko dviems…

Tiesą pasakius, neteko gerai pažinti grynakraujų olandų, bet su vienu jų praleistos kelios valandos mieste buvo panašesnės į istorijos pamokas nei į smagų pasivaikščiojimą. Žmogus, kaip žmogus, bet matyt ne veltui „dėdėm iš Olandijos“ pavadina rimtus ir nelabai malonius žmones…  O jei jau sėsite vakarieniauti su tuo dėde, tai kaip amerikiečiai sako “going Dutch“ gal atsitikti – sąskaitą pasidalinsite, nenustebkit, kuo didesnė sąskaita, tuo daugiau šansų, kad nebus džentelmeniško sumokėjimo už damos valgį. Laisvas miestas, laisva šalis – čia niekas niekam nieko neprivalo. Tik netrukdyt gyvent, net jei tai tau nepatinka.

Nežinau, kiek tiesos tuose posakiuose apie Nyderlandų gyventojus, bet „olandiška drąsa“ atsiranda tik prisriobus alkoholio, „olandiškas balius“ tas, kuriame šeimininkas nusigeria pirmiau už svečius, „olandiška žmona“  – visai ne žmona, o kartais net geriau už ją – didžiulė pagalvė, užtat „olandiška našlė“ – tai prostitutė. O olandiškas sūris čia – sūris. Ir tikrai olandiškas.

Olandiški aukcionai tikrai patiks, nes juose kainos ne kyla, o leidžiasi, kol atsiranda pirkėjas, bet paklausti valandų mankštintumėt smegenis prieš atsakydami– 16 minučių po dešimtos  olandiškai skamba  “Keturiolika minučių iki pusės vienuolikos…“

Nežinau, kaip apie mus, lietuvius, kalba tie, kas pažino mūsų specifinius bruožus. Gal netrukus bus plačiai vartojama „lietuviška laimė“, kuri reikš džiaugsmą, kai nesiseka kaimynui, kai jo tvartas dega ar mašina neužsiveda…

 

Kaip iš erotinės pasakos

img_2228
Raudonų žibintų kvartalas. Matosi iš tolo.

Beveik nemačiau to saldaus cukruoto Amsterdamo, tokio, koks jis magnetukuose, kurie parvežami iš kelionės. Gal ir nemačiau daug to grožio, nuo kurio turistai aikčioja, bet buvau ten, kur miestas pulsuoja – menininkų kvartaluose, lauko parodose, parkuose, gatvėse, baruose, nemasinio shopping’o vietose. Taip, taip, pulsuoja ir ten, kur jūs galvojate. Ten labiausiai pulsuoja lenkų mūrininkų, dirbančių Olandijoje, ir vienišų turistų kelnėse.

Prostitucija yra legali ne vienoje šalyje, bet turbūt tik Amsterdame ji taip ryškiai paversta turistinės traukos objektu. Rossebuurt persimelkęs žolės kvapu dėl coffee shop’ų sangrūdos (lyg jų nebūtų visame mieste) ir nuspalvintas raudona bodelių šviesa. Kikenančių studentų grupelės ir mergvakarių kompanijos, tvirtai susikabinusios vyresnio amžiaus porelės ir  amžinai smalsūs nenusakomo amžiaus japonų grupės – visus juos  traukia raudona nuodėmės šviesa. Merginos kaip pramoninėj vištidėj mažuose narveliuose dideliais langais vilioja turistus ir laukia savo uždarbio meto.  Nebūsiu labai objektyvi, apibūdindama jų patrauklumą, man prostitutės įvaizdis suformuotas knygų, o ne bulvarinės žiniasklaidos, daug patrauklesnis nei realybė… Langų merginos tarsi vieno veido (aš turbūt ne ten žiūrėjau), bet labiau standartinės, nei išskirtinės.  Po 15min ir 50€ išlaidų už standartinį paslaugų paketą – ir su palengvėjimu, ponai! Prie peep show nutįsusios eilutės jaunų ir pagyvenusių, panašu, kad verslas klesti.  Taip, merginos moka mokesčius, tik skundžiasi, kad ne kiekvienas bankas duoda joms paskolą… Tokie linksmybių namai net savo darželius turi, kad vaikų nereiktų namuose vienų palikti, vadinasi viskas tvarkoj. Socialiai atsakingas verslas…

Tam pačiam raudonų žibintų rajone yra prostitucijos muziejus. Ne visi vyrai drįsta užeiti į linksmybių namus del skirtingų priežasčių: moralinių nuostatų, išsigandę galimų erekcijos problemų, užsirauti ant transvestito ar nejaukumo derėtis  apie savo ypatingus norus ir finansinę jų išraišką.

fullsizerender
Singel kvartale. Raudonas apšvietimes neleis paklysti.

Netoli madingų restoranų vietos Singel yra kitas linksmybių kvartalėlis, de Pijp rajone – dar vienas. Vietinis bičiulis papasakojo, kad ten kita publika ir kitokios merginos, mat ten reguliariai ir diskretiškai lankosi ne turistai, o miesto  gyventojai – metų metais eina kaip į kokią prostatos ar jogos treniruotę kartą per savaitę. Sekso darbininkes Singel mačiau įvairesnio amžiaus ir netradicinių formų, kaip supratau, su įspūdingu darbo stažu, ne praktikantes ar laikinai dirbančias tokį darbą. Kaip sakė tas bičiulis „Bet tai kaip moteriai turi patikt tas darbas, kad ji jį dirbtų tiek metų… Lyg negalima kokio kiosko atidaryt ar vaflius  pradėt kept?“

 

Moralė ir kiti dalykai

img_2243
Romantiški vakariniai pasiplaukiojimai prasideda irgi raudonų žibintų rajone

Daugybės apklausų rezultatuose 99% vyrų neigia savo kontaktus su prostitutėmis, bet legali  pramonės šaka, iš kurios valstybė surenka mokesčius, negali laikytis ant to vargano 1% vyrų, net įskaitant turistus.  Olandijoj šita sekso pramonė per metus generuoja arti 700 mln. eurų.  Kaip teko pasikalbėti su vietiniais vyrais, net tokioje laisvoje šalyje, kur niekas nekreips dėmesio į parke kiek sutemus besimylinčią porelę, apie savo ėjimą į tokius namus vyrai nelinkę kalbėti.

Nors kas čia tokio – gyvenime už viską reikia mokėti kitam, jei nesi linkęs to daryti pats: skaldyti malkas, pjauti žolę, tverti tvortą ar karpyti gyvatvorę. Smerkti tuos, kurie ten eina – kvaila. Seksas be emocijų norint patirti egzotiškų ar tam tikrų nekasdienių nuotykių, patenkinti neįprastus poreikius ir dar su visiškai svetimu žmogumi – pasirinkimas ne kiekvienam.

Man tik sunku įsivaizduoti  kasdienę  emocinę sekso darbininkių rutiną. Kaip ir visose aptarnavimo sferose, pasitaiko visokių klientų, kai kurie turbūt žiauriai nepatrauklūs ne tik dėl savo reikalavimų, bet ir dėl kitų savybių. O jei dar koks kamuojamas vidinių kompleksų, be jokios elementarios žmogiškos pagarbos jai…  O jos turi būti malonios ir supratingos bet kuriuo atveju, nes visa, ką jos daro – verslas, kuris, jei sėkmingas, atneša didesnius arbatpinigius ir lojalius sugrįžtančius klientus.

 

Kam kvepia žolė

fullsizerender
Jei ieškosit atvirukų, norėdami išsiųsti draugamas – daugumoje bus klasikiniai personažai, rūkantys žolę – Diebas, van Gogh, Mona Liza. Net neklauskit, kokių dar atvirukų galite rasti… Lt pašto darbuotojai gali nualpti…

Pažįstami kvapai sujudina prisiminimus, o kiekvienas miestas irgi turi savo kvapą, kurį prisimeni. Man Amsterdamas kvepia kanalais, vandeniu, dviračių padangom, kava, austrėm, midijom, bet ne žole. Man ji smirda. Tas rūkomų kanapių kvapas labai specifinis ir lengvai atpažįstamas.  Vis tiek neaišku, koks? Pauostykit  Killian’o Smoke for the Soul – dekadentiški buduariniai kvepalai, aksomo, bordo spalvos, dulkių, odos, alkoholio  ir kanapių mišinys priverčia įkvėpti, stabtelti…. Love or hate it! Tai, kas patinka, arba tai, kas nupurto  ir yra tas kvapas.

Žinoma, buvau Amsterdamo kavos parduotuvėse, kuriose kava tik tarp kitko, o tokvao gerokai daugiau. Kaip neužeit? Jų gal kokie pora šimtų visame mieste. Toliau nuo centro ir raudonų žibintų – pigiau, bet yra bendras etiketas – jiems reklamuotis negalima, o visiems lankytojams darbuotojai tiesiogiai akis į akį patars ir ką, ir kaip, ir kiek, ką daryt, kad būtų saugu, ir ką daryt, jei jau padauginsi… Ten, kur parduoda Amsterdamo kavą, neparduoda alkoholio, cigarečių rūkyt irgi nevalia.  Pasirinkimas didelis, kaip kokiam Starbucks – ir taip, ir anaip, ir su tuo, ir su anuo, ir mažos porcijos, ir didelės. Prisivartojus tos Amsterdamo kavos nei vairuoti automobilio, nei dviračiu lėkti negalima, baudos kaip už vairavimą išgėrus.

 

Tai legalu ten. Ir seksas už pinigus, ir kitoks nurauto stogo svaigulys už menkesnę kainą. Jei bijot numirt nepabandę to, ko visada norėjot, pirmyn – visko yra Amsterdame – ir bizūnėlių, ir žolės, ir iliuzijų, kad viskas gali būti kitaip ir nuostabu:  15 minučių, pusvalandį, visas dienas, kurias esi ten.  Visos patirtys yra geros, tik ne apie visas norisi ar reikia pasakoti… Kaip didis Voltaire kadaise sakė „Viskas, ką tu sakai, turi būti tiesa, bet ne viską, kas yra tiesa, turi pasakyti“…

Tai, kas atsitinka Amsterdame, telieka Amsterdame.

P.S. Kitą kartą bus patarimų tiems, kas nori ne nuodėmingai, o skaisčiai pažinti Amsterdamą.

hrtp7515

Kol ruošiausi į Amsterdamą

Tik nepasakokit apie savo atostogas