Kai mano mažoji atsiverčia savo mažytę užrašų knygelę ir ten matau smulkiu raštu kasdien surašomus darbus ir priminimus, suprantu, kad mano didžioji knygelė yra skirta tikrai ne darbų sąrašams, o kitiems dalykams. Visada buvau kanceliarinė žiurkė ir dar dabar visada pasirinksiu rašyt rašalu į knygelę gražias mintis, o priminimams visada buvo elektroniniai dalykai…
Atsidarau paštą, o ten 175 neperskaityti laiškai. Temos prenumeratos atsakymas, 20% nuolaida skrydžiams į pasaulio kraštą, kur net nenoriu skrist. Kodėl žmonės naudoja American express korteles?, – klausia manęs Quora, Uberis siūlo papildomai uždirbti, Pigu rėkia, kad kažkas grįžo su trenksmu, dar kažkas atsakingu balsu, kad „jūsų užsakymas gautas, ruošiamas, išsiųstas“, „Tavo savaitės dozė“ ir „Jūsų likutis“, „Laikas užsiregistruoti skrydžiui“, kuriuo neskrendu, „ Ar žinai, kas tau mirktelėjo?“- rėkia dar kiti neskaityti laiškai, o unroll.me visiškoj desperacijoj – „Radom 90 naujų prenumeratų, gal nori jų atsisakyti ar leisi mums jas sugaudyt į vieną tinklą?“
Elektroninis pavadėlis, pririšęs prie naujienlaiškių ir pranešimų apie naujienlaiškius, ima smaugt. Tegul viskas nugula pašto dėžutėse, tik tyliai, gerai? Turėsiu laiko, pažiūrėsiu…
Ne viską galiu nutildyt. Pypt, terkšt, pirst, olialia, utiutiu – rūšiuoju garsu, kad atskirčiau, kas svarbu, kai kvykteli SMS. Mama Maxima ir tėtis Rimi primena, kad dabar tai jau reikia kuo skubiau pigiai nusipirkti alkoholio, kojinių ar kapinių žvakių, kelios parduotuvės pasveikinusios su gimtadieniu tikisi, kad ateisiu ir su nuodaida driokstelsiu po pirkinį visose šešiose, dar kitos žinutės tyliai sumurma – „Ar norėtum pasilepinti?…“. Gydytojas SMS primena apie vizitą, biblioteka – apie negrąžintas knygas…Yomayo… Tarsi koks nusikaltėlis, paleistas gyventi su GPS siųstuvėliu ant kojos. Kelionės Uber ar City bee yra registruotos ir žinomos iki smulkmenų, pirkiniai – taip pat, prekybos centras siūlo tai, ką dažniausiai perku, kreditinė kortelė – irgi neišsenkamas žinių šaltinis. FB ir Instagramas siūlo pasakyti, kur esu, ką veikiu ir ką galvoju būdama ten, kur esu. Ir kaip botagu FB švysteli siūlydamas padaryt slideshow iš paskutinių nuotraukų ir pavadinti tai „a night out“. Prašom!
Priminimai apie paraleliniam pasaulyje vykstančius procesus kartais labai išblaško darbus ir gyvenimą. Facebook’o, Instagram’o ar blogo laikai seniai jau nestebimi realiu laiku, bet ir be to užtenka netikėtų pranešimų. Kažkas beldžiasi reklaminiu tekstu „Dovanos Jums!“ tada, kai skaitau tyrimo ataskaitą ir negaliu išdaužt žodžio, suprasdama, kaip viskas trapu ir didžiausia dovana būtų skaityti visai kitus dalykus tame lape. Darau svarbiausius dienos darbus, kai sulaukiu skambučio apie tai, kad „nusipirkau nerealią suknelę“ arba pakeliu ragelį tada, kai tikrai negaliu kalbėti, nes ką tik kažkas rimtai driokstelėjo gyvenime – kad ir trilitris agurkų išsprūdo iš rankų. Ir kokia reik būti idiote – graibytis telefono, kai viskas krenta iš rankų, atsiliepti, atsakyti taip, kaip jaučiuosi nespejus nutaisyti malonaus balso, dar pasipiktinti trukdymu, nes kažkam ne laiku kažko iš manęs prireikė, kai aš net klonuotis tris kartus laiko neturiu. Lyg negalėčiau paleist žinutės į eterį „Pasuksiu, kai tik galėsiu“. Kartais elektroninis pavadys užsmaugia, bet jis jau taip įaugęs…
O tu? Ar keistai jautiesi, kai palieki telefoną namuose ir išleki pas draugę jaukiam burbuliukų vakarėliui? Ar esi šiek tiek atkirstas nuo pasaulio, nes neprisimeni jokio telefono numerio atmintinai, tik pameni, kad ten daug aštuonetų ar trejetų, negali išsikviesti Uberio ar e-taksi, nes taip jau pripratai, negali parodyt nuotraukų iš kelionės ir iš viso, gal kažkas pasauly apvirto, kol neturi telefono, kuriame daugiau nei visas gyvenimas? Jautiesi lyg atsisėdęs į vintažinį automobilį be vairo stiprintuvo, be parkavimo daviklių ir automatiškai įsijungiančių šviesų. Stovinį vietoje. Bet su gražiu akimirkos vaizdu pro langus.
Pavargstu nuo to šiukšlyno, kvėpteliu, randu laiko, susitvarkau, išsiregistruoju, atsisakau prenumeratų ir jos vėl pasidaugina kaip triušiai. Tada išjungiu po velnių visus pranešimus apie atėjusias žinias ir kitus įvykius. Gyvenu kitaip, pasilieku tik tai, kas svarbu žinoti. Tik ar visada prisimenu, kas svarbu? Tai, kad pražioplinu sumokėti už butą, o seniai nematytos draugės laiškas įsikuičia tarp reklaminio spamo ir laukia atsakymo jau antras mėnuo, atrodo ne toks ir neskausmingas praradimas.
Neslėpsiu, turi žavesio netrikdomas buvimas: didžiulė prabanga skaityti laiškus tada, kai nori juos skaityti: vakare, jaukiai, neskubiai, o kalbėti telefonu su vaikais ar tėvais susisukus fotelyje ramiai geriant arbatą, o ne plaunant indus ar pakeliui tarp taško A ir taško B. Norisi ne pakeliui, o specialiai. Ar dar taip įmanoma ne triskart per metus per didžiąsias šventes?
Galima viską, kas svarbu, užsirašyti į užrašų knygelę ir ją kasdien keliskart atsiversti, kaip tai daro mano dukra. Nemoku to. Pamirštas išjungti parkavimas yra tik menka kaina, kurią sumoku už priminimų netrikdomą laiką. Vakar ir dar kelias dienas turėčiau būti toli prie jūros, mat ten vis dar laukia viešbutis, kadais užsakytas ir neatšauktas, nors jau savaitę žinojau, kad ten nebevažiuoju…Užrašų knygutės priminimas buvo bevertis, nes neatverstas, o elektroniniai pirstelėjimai – išjungti… Ir hi-tech višta uodegą nusidilgina. Ausyse ir aplink tik ir skamba “juk tai tik išlaidos“. Žinau. Išeitų daug neatverčiamų užrašų knygelių, parkeris ir litras rašalo :))
Einu pinti naujo elektroninio pavadėlio, nes gyvenimas be jo labai pabrangsta…
PROTO AISTROS 