Mūsų pažintys, romanai, santykiai – kaip kelionės. Kaip atostogos. Geros, įsimintinos, slaptos, beveik reklaminės, savaitgalio, išsvajotos ir net nuviliančios.
Tai buvo netikėtas ir viliojantis paskutinės minutės pasiūlymas. „Ne, čia ne man, bet įdomu,“ – pagalvojau, kai užkabino pirmos eilutės. Pasistengiau sužinoti daugiau. Man tubūt reikėjo permainų: pakeisti aplinką, žmones, patirti naujų įspūdžių, pabėgti nuo skausmo, kurio arti buvo gerokai per daug, nuo nevilties, kuri įkyriai kabinosi. Norėjosi pamatyti save kitur, kitaip, susidurti pačiai su savim, elgtis taip, kaip visada norėjau. Labiau ilgam, nei trumpam. Ar čia tos atostogos, kokių man reikia? Kelios dienos pasišaudymo elektroniniais laiškais ir sprendimas padarytas.
Papasakosiu apie tai, kaip apie kelionę. O gal tai ir buvo kelionė? Su savimi ir atsitiktiniu pakeleiviu.
Iki paskutinės minutės nebuvau tikra, kad išdrįsiu. Pamenu, kad lijo, nors pagal metų laiką turėjo snigti. Kava, vakarienė prieš tą skrydį, kiek triukšmingas laukimo salės jaukumas. Esu ta, kuri lyg ir važiuoja, lyg dar ne. Tik kai praeinu saugumo patikrą, suprantu, kad aš jau pakeliui. Į nežinią. Jaučiu, kad galiu bet kurią akimirką apsisukti, nes viskas per greit, neapgalvota, neracionalu, emocinga ir spontaniška. Neapsisuku. Iš lėktuvo jau niekur nepabėgsiu. Ir nenoriu. Keista, vos prieš kelias dienas nė nežinojau, kad taip galiu. Tiesiog išskristi. Ten, kur niekada neplanavau. Į tą kraštą, apie kurį net nežinojau.
Taip prasidėjo mano atostogos. Be plano, be išankstinių nuostatų, be bilieto atgal, nors žinojau, kad turėsiu grįžti. Kai man pasakys, kad laikas baigėsi. Gal kai nusibos. Kai norėsiu. Kai pavargsiu. Kai pailsėsiu. Kai nebus kitos išeities.
Po bemiegės kelionės nakties prabudau atostogose. Suprantu, kad apie tokį rytą seniai svajojau, apie vėlyvus pusryčius ir pokalbius, sumaištį galvoje dėl greito pasirinkimo ir be menkiausios abejonės dėl savo sprendimo… Nuovargis virpina kojas. Tai laikina, tai tik atostogos, atsitikusios dėl paskutinės minutės pasiūlymo, kuriuo surizikavau pasinaudoti.
Basos kojos mirksta vandeny. Nosis uodžia naujus kvapus, ranka liečia nepažintus linkius ir kampus, nauji skoniai, patirtys, galvoje švilpia vėjas. Svaigstu net nuo oro, jaučiuosi penkis centimetrus pakilusi virš žemės. Man čia lengva ir gera. Todėl, kad nežinau, kada tai baigsis. Mylimuose mano batuose, nutaškytuose vandeniu, šampanu, ašaromis ir prakaitu jaučiu atostogų smėlį.
Paskutinės minutės pasiūlymas kasdien stebina tuo, kas į jį neįėjo. Sakau sau “Man tiesiog pasisekė“ ir toliau ragauju, džiaugiuosi, kartais pernelyg atsargiai, užuot kabinusi viską pilnu šaukštu. Kaskart bandau lipti į to nedidelio, bet man gerokai per stataus kalno viršūnę. Kai nepavyksta, sakau, – kitą kartą. Dar nežinau, kad geriausias laikas jau buvo. Ir nepavyks.
O paskui jau stoviu ant vėsios savos žemės plėšoma šiurkštaus vėjo, speigas ledo gabaliukais sminga odon, verčia susigūžti ir stipriau apsikabinti save. Atostogos baigėsi. Gražios trys savaitės. Kaip kvaila, sakau sau, įsimylėti (tą šalį) taip stipriai, taip greit, taip beatodairiškai, taip netyčia ir taip iš esmės. Žinau, kad kiekvienas sugrįžimas ten bus kitoks. Drebulys drasko kūną, o mane šildo smėlis mano batuose.
Dar kelis mėnesius mane linksmina atostogų įspūdžiai, prisimenu detales, nuotaikas, kelintą kartą varydama į neviltį klausytojus, kaip skaniai valgiau, kaip mažai miegojau ir kaip smagiai kėliausi kiekvieną rytą. Ausyse skamba muzika, kurios klausiausi tada ir vis dar stebina maži ir dideli atostogų atradimai.
Kartais sapnuose, kartais realybėje trumpam darbo reikalais ar su kompanija išsmukdavau į tų atostogų kraštą. Kitas laikas, kiti pojūčiai, kitos vietos, bet vėl eidavau basa per smėlį, sudejuodavau neatsargiai žengdama per aštrius akmenukus ir žarijas, bet ispūdžiuose maudžiausi ir dieną, ir naktį, vis bandžiau prisiminti anų atostogų skonį, kurio kartais namuose būdavo ilgu. Nebe taip viskas buvo tuose pabėgimuose ir sugrįžimuose.
Nenutrūkstamo srauto naujienlaiškiai ir nuotraukos iš tos šalies vis primena tai, ką ir noriu, ir ko nenoriu pamiršti. Matau smagias kitų atostogas ten – planuotas ir spontaniškas. Kartais tai džiugina, kartais tai žudo. Ech, sakau sau, ir man taip buvo. Ech, sakau, ir tau taip paskui bus. Atostogų smėlis vis dar tuose atostogų batuose.
Ateina laikas, kai turi išberti smėlį iš savo batų, kad suprastum, jog atostogos baigėsi. Išberti smėlį, kad galėtum eiti toliau. Aš užstrigau savo atostogose, kurios seniai baigėsi, o smėlis vis dar girgžda mano batuose… Vis dar negaliu jo išbert. O gal net nenoriu?
P.S. Taip buvo prieš trejus metus. Ir jei jums atrodė, kad rašiau apie mylimą kraštą ir kelionę, tai ne. Beje, batų nebėra. Nelabai ir suprantu, kuo jie man tada taip patiko?
PROTO AISTROS 
KLAUSAU ĮDĖMIAI, KĄ JŪS GALVOJAT. Rašykit!