Ankstyvas rytas ligoninėj. Beveik raganų sąskrydis, praskiestas vienu kitu lydinčiu vyru. Visos atėjo, kaip sako sesutė, “gultis“, o mes juokaujam, kad tik pagulėt ir patinginiaut. Popierių pildymas – lengva, kol nepasako: „parašykit artimo žmogaus pavardę ir telefoną“. Ir galvoju – mama ir dukra neskambins, o jei joms paskambins? O siaube, nenorėčiau. Brolis nežino kur aš ir kodėl, manoji draugė viską ir taip sužinos anksčiau už mane, kitai artimai personai savų rūpesčių per akis, neskambins, dar keli variantai – greit prasuku galvoje visą sąrašą, įrašau dukrą ir jaučiuosi netikša mama, nes nemoku nė vieno jos telefono atmintinai. Praėjus dienai galiu sakyt, kad tai buvo turbūt pats emociškai nemaloniausias momentas. Nes fiziškai nemaloniausias buvo krapštyt šerkšną nuo mašinos lango.
Tuoj atgulsim visos, popieriai sudėlioti, tik kol kas laukiam ir viena kitą tyrinėjam. Labai vidutinio amžiaus puikiai atrodanti poniutė piktinasi, kad jai reikia per ilgai laukti medikų dėmesio, nes matot, jai užrašyta 7.30. Mums irgi, jei ką. Sąskrydžio pradžios laikas. Kita moteris atrodo lyg iškart po to trumpo pagulėjimo važiuos į darbą – lengvas, bet pastebimas makiažas. Kaip operuojanti gydytoja sako: “ai, būna tokių, lūpdažiais paskui anesteziologų kaukės išsiterlioja“. Jaučiuosi nemoteriškai – nekilo nė mintis nors kiek padoriau atrodyti tą trumpą ir tamsų laiko tarpą tarp išlipimo paryčiais iš savo ir atgulimo į ligoninės lovą. Natūralus grožis valdo. Ir tinginystė. Kai pamatau įspūdingą chirurgą, kuris ateina apžiūrėt savo pasidažiusios pacientės, suprantu – moterys visur moterys, jei tik ten yra nors vienas vyras. O aš ketinu atsiduoti į draugiškas ir labai patikimas moteriškas rankas, tai kam man tas blakstienų tušas?
Gal diena tokia, gal kompanija gera, bet linksminamės ir nuvestos į persirengimo kambarį: bandom išsirinkti gražiausius valdiškus naktinius, o jie visi vienodi. Žvygaujam kaip paauglės, staipomės – svarbu, kad balta spalva veidą jaunina, ir dar tokie trumpi, kad kojos ohoho kaip matosi. Tik nieks į jas nežiūrės seilę varvindamas. Vyrams ko gero daug nuobodžiau būtų tokiam ligoninės sąskrydyje. O dar selfiukai ir fotosesija atminimui – ne kasdien gi taip, o jau ryt būsim kaip naujos – dažais kvepiančios. Visos tokios savarankiškos, drąsios, visos be palydos, tik ta jaunutė, matyt neseniai ištekėjus, jos vyras poilsio kampely skaito knygą ir laukia…Gražu. Visos atlėkė pačios, ant savų šluotų, su savom mašinom, taksi, Uberiais, Citybee ir parvažiuos taip pat. Įdomios, gražios, vienišos ir nelabai. Viena pasakoja: “Aš vyriškoj kompanijoj dirbu, kad kai pasakiau, kad einu operuotis ir nebūsiu kelias dienas, kolegos iškart pajuokavo, kad turbūt naujų papų užsigeidžiau. Reikės kažkaip įspūdingai pareit į darbą.“ „ Aš išvažiavau kaip į darbą, grišiu vakare, vaikai net nepastebės“ – kita guodžiasi ar giriasi, net neaišku. Kitai poniai suskamba darbo telefonas: “Aš tau sakau, po velnių, kad bent keli aktai būtų, visada yra prie ko prisikabint, negausi premijos jei nepadarysi…“ ir mes net nuščiūvam… Simpatiška blondinė skundžiasi, kad pasakiusi broliui, kad “gulasi į ligoninę, nes reikia šį tą tarp kojų pakrapštyti“, sulaukė atsakymo: “Sese, bet tai kaip tu nusigyvenai tokioj jaunystėj, kad niekas nebepakrapšto, o reik net į ligoninę dėl to…“ Žvygaujam ir laukiam savo eilės. Be baimių, viena kitą palaikydamos ir palinksmindamos. Ir net negalvojam apie tai, ką ir kam testamentu palikti ar padejuoti.
Nežinau ko bijojo kitos, man baisiausia buvo kad po narkozės pradėsiu kažką gėdingo pasakot…Aišku, kad operacinės sienos po narkozės visko išgirsta… Daktarės paklausiau, atsakymas nenustebino: „Kad tik nieko neprišnekėčiau – tą tik ir kartojai…“ Paskui pooperaciniai nurodymai, ką kada daryt, ko nedaryt ir tylus toks klausimas iš palatos kampo: „O seksas kada…?“ Prunkštelim kiekviena sau tyliai ir gal net rezgam planus – juk raganų sąskrydis baigiasi. Pasikeičiam telefonais netikėdamos, kad kada nors susiskambinsim ir pamažu skirstomės. Važiuojant namo išgirdęs, kad beprotiškai noriu kavos, Uberio vairuotojas jau traukia termosiuką iš bagažinės.
Diena, kai buvo daug saldaus miego ir legaliai galėjom atrodyt kaip kaliausės, baigėsi. Ji buvo trumpa, giedra ir net maloni, o istorijų galima buvo klausytis ilgai, vien dėl jų būčiau norėjus pabūti ilgiau. Visus nemalonius prisiminimus ištrynė narkozė. Pabuvom moterimis: išsišlavėm kampus, nusibraukėm voratinklius, išsiravėjom piktžoles, sutvirtinom konstrukcijas – kiekviena vis kitaip, bet vieną dieną pabuvom silpnos ir kvailiojančios, solidariai moteriškos, o šiandien jau žingsniuojam kaip alaviniai kareivėliai it nieko nebuvo. Negalim gi vaidint ligonių, kai nėra publikos, o gyvenimas tęsiasi. Dabar dar gražesnis. Ir su ryškiu makiažu. Mums viskas gerai. Taip mums ir reikia!
P.S. Siunčiu bučkį savo mielai gydytojai už tokią pozityvią, smagią dieną patikimose rankose!
PROTO AISTROS 