Ne mes darom sprendimus, mes tik už juos atsakom

Aną savaitę kai ką sužinojau. Ir man palengvėjo, ir nepalengvėjo. “Aš jaučiuosi taip keistai…“ – net ilgiuosi to laiko, kai man buvo viskas aišku.

Rytas nieko sukrečiančio nežadėjo ir buvo nuostabus –  kitas miesto galas, rytas pėsčiomis nevaikščiotomis vietomis, šilti prancūziški pyragėliai su kava ir pirmas atradimas. Atradimų tądien buvo ir daugiau, bet čia tas, kuris lyg žemuoges ant smilgos suvėrė kitas dienos patirtis.

Visus sprendimus žmonės padaro emocijų ir instinktų vedini, o paskui jau protas juos bando logiškai pateisinti. Tik viskas vyksta labai greitai, todėl mums atrodo, kad viskas racionalu ir logiška. Tą mintį girdėjau ryte, nors tiksliai gal nepacitavau, nes tai buvo vienas sakinys iš didelio ir intensyvaus informacijos srauto.

Palengvėjo? Lyg ir. Nes nereikia, nes neįmanoma, nes nėra prasmės gilintis ir  atsakyti į klausimą „kodėl?“.  Instinktų ir tos akimirkos emocijų nepakeisi, kitu metu sąmoningai nepakartosi, taip kad nosį aukštyn ir pirmyn. Nusivyliau? Turbūt, nes visada galima pasiteisinti, kad daug dalykų atsitinka be mūsų valios…

Uraganai ir Londono birža

Vakare dar daugiau painiavos išsivyniojo iš pokalbio su mano neišsenkančiu žinių šaltiniu. Turiu tokį bičiulį, su kuriuo po porą valandų galim kalbėtis apie psichologinius ir filosofinius dalykus, tarpuose trumpai šnekteldami apie orą, buitį, bites ir asmeninio bei šeimyninio gyvenimo peripetijas. Kalbėjomės apie neuroekonomiką, tokią  apynaują mokslo šaką, kur neurobiologai, psichologai ir ekonomistai iš skirtingų pusių su savomis žiniomis ir priemonėmis bando suprasti, kaip mūsų smegenys priima sprendimus.

Paprastas pavyzdys iš JAV. Ten daug uraganų ir statistika keistai rodo, kad uraganai, kurie vadinasi moteriškais vardais, pražudo daugiau žmonių, nei tie, kurie vadinami vyriškais vardais. O gal todėl, kad moteris ir giltinė yra sinonimai? Ne, tiesiog žmonės mano, kad uraganas moterišku vardu yra mažiau pavojingas.  Lyg ir logiška?

Dar pasirodo, kad polinkis rizikuoti yra paveldimas dėl testosterono kiekio poveikio vaisiaus formavimosi mamos įsčiose. Londono biržoje daryti tyrimai įrodė, jog linkusių rizikuoti  vyrų plaštakos turi ypatingų bruožų, kad moterys dėl tos pačios priežasties ir tam tikrų pirštų ilgio santykio mažiau rizikuoja. Mums atrodo, kad mes elgiamės sąmoningai  ir tai mūsų pasirinkimas – pvz. rizikuoti ar ne, o tai tik tam tikrų biologinių faktorių nulemtas mūsų elgesys. Dabar turiu užduotį pasitikrinti šitą teiginį su keliais rizikos mėgėjais – automobilių ralio dalyviu ir tuo, kuris kazino jau prašvilpė pusę karalystės. Jie tai daro ne todėl, kad nori, o dėl to, kad jų smegenys krečia jiems pokštus?

Laisvė rinktis – iliuzija

Mūsų supratimas apie laisvą pasirinkimą yra tik nežinojimas tikrųjų  mūsų sprendimo priežasčių – kažkaip taip XVII amžiuje filosofavo B. Spinoza, o dabar mokslininkai įnirtingai tai tikrina  ir jiems neblogai sekasi, o tai man kelia transgalaktinę baimę.  Šimtai tyrimų rodo, kad mes nesuprantam (ir nesuprasim) tikrųjų savo elgesio priežasčių. Aš tikrai nesuprantu, net neslėpsiu. Aš dar galiu paaiškinti, kad „man taip norėjosi“, bet mokslininkai sako, kad tai tikrų tikriausia iliuzija, nes mes nesuvokiame, kokie faktoriai veikia mūsų smegenis ir kaip. Smegenys padarė sprendimą ir, kad nejaustume diskomforto, tai paaiškina kaip laisvą pasirinkimą. Jos renkasi tai, kad yra joms patogu, o mes turime kentėti,  kad mūsų pačių smegenys mus apgaudinėja.

Rinkimai ir pasirinkimai

Na, kad ir gatvėje grojančiam muzikantui į skrybėlę įmesta moneta. Pasirodo, jei prieš kiekvieną žmogų paleist samdytą artistą, kuris įmes monetą, tai po jo einantys žmonės padarys tą patį, nes „anas gražiai groja“, nes „reikia padėt menininkui“, nes… Neprisipažins, kad jų sprendimas buvo nulemtas aplinkinių žmonių elgesio. Septynis kartus dažniau monetą įmes  tie, kuriems prieš akis sušmėžavo samdytas statistas darantis tą patį… O tai kaip su rinkimais? Kur čia mūsų laisvas pasirinkimas? Nes mes matyt save vis tiek lyginam su kažkuo, kas daro taip pat….

7 sekundės 

Galima ramiai youtubėj pažiūrėti, kaip B. Libet netobula technika prieš daugel metų darė eksperimentą, kuris parodė, kad smegenyse atsiranda signalas pajudinti ranką puse sekundės anksčiau nei eksperimento dalyvis pažymi savo sąmoningą sprendimą,  o tik dar vėliau ta ranka pajuda. Tobulesni vėlesni magnetinio rezonanso tyrimai parodė, kad  sprendimą iš smegenų aktyvumo galima nuspėti 7-9 sekundės iki žmogui jį suvokiant ir padarant. Po velnių, o turėjo būti viskas logiška, racionalu ir paaiškinama…

Mane tai išmušė iš vėžių. Ilgam. Vadinasi viskas, ką aš maniau esant mano ir sąmoninga, yra tik smegenų bajeriai ir dar daromi iki man tai suprantant. Jei mano sprendimai daromi kažkokiam kvantiniame  neuronų membranų lygyje, tai kur mano pasirinkimo laisvė? Kur mano pasirinkimas kokia kava – su migdolų  ar su avižų pienu, kokia suknelė, koks nagų lakas galų gale, su kuo eiti į pasimatymą, o ką pasiųsti toliau nei mano akys mato?

Tai  mes tą savo pasirinkimo laisvę pervertinam? Raudu balsu – kaip tada su atsakomybe už sprendimus, kurie yra net ne mūsų laisvo pasirinkimo išraiška?

Vakare atkeršijau savo smegenims. Jos, aišku, apie tai žinojo iš anksto, dar man prieš paspaudžiant mygtuką. Užsirašiau į 9 savaičių neuroekonomikos kursą. Reikia pažinti tą, kas gyvena  mano galvoje, ką aš kartais maitinu šokoladu, nes jis daro sprendimus už mane…