Nesuprantu ir nesuprasiu žmonių, kurie nemėgsta rudens.
Yra daugybė priežasčių, dėl kurių ruduo yra nuostabus. Kad ir dėl ananasinių obuolių, dėl bobų vasaros, dėl spalvų, kurios yra daug ryškesnės už pavasario žalumą, vasaros žydėjimus ir akinantį žiemos sniegą. Ir dėl rudens lietaus, kuris tave visą dieną priverčia voliotis lovoje skaitant knygas ar darant tai, apie ką net draugėms nepasakosi; dėl rudens derliaus talkų, dėl to, kad visi sugrįžo po atostogų, dėl to, kad vėl prasideda jauki rutina, nuo kurios gerklę jau ima smaugti pavasarį.
Ir dar dėl vienos priežasties ruduo yra nuostabus – tai pats geriausias laikas iškratyti prisiminimų smėlį iš savo atostogų batų. Tai pats nuostabiausias ir geriausias laikas paleisti žmones… Žiūrėdama į rudenį geriausiai supranti, kad yra ir pradžios, ir pabaigos. Dar prisimeni, kaip jausmai it augalas kalėsi iš žemės, sprogo, augo, užaugo žaliavo, žydėjo, burbuliavo ryškiomis spalvomis, o dabar tai pamažu nyksta ir nusidažo ryškiomis, bet laikinomis spalvomis. Prisiminimai jau nebe tokie širdį draskančiai ryškūs. Rudenį geriausiai supranti – viskam savas laikas. Ir krentančiam lapui taip pat. Ir pasibaigusiems jausmams, ir žmonėms, kuriuos turi paleisti. Paimk rudenio lapą, įdėk į knygą, kurią skaitei nuo pat pavasario. Nesvarbu, ar tai buvo greitas maistas vienišai nemigos nakčiai ar geriausia tavo skaityta knyga, kurią cituosi ne kartą.
Ir pamiršk. Net jei dabar atrodo, kad ruduo niekada nesibaigs, kad viskas bus tik blogiau…
Kas gali rudenį netikėti tuo, kad viskas bus gerai? Ar kada nors nebuvo pavasario? Jis ateina kasmet. Kas iš jūsų verkia, kad krenta lapai? Visi žaidžia su jais, gėrisi spalvomis ir rankioja nuo žemės, kad pasidžiaugtų. Kas tikisi ar nori, kad lapas kaip koks suvytęs priekaištas kabotų ant medžio per visą žiemą? Tai ko žliumbti kaip idiotėms dėl pasibaigusių santykių tokį gražų rudenį? Tereikia pasidžiaugti spalvomis ir paleisti tai, kas baigėsi, pavėjui. Jausmus, mylėtus nebemylimus, mylimus, bet nemylinčius žmones, sudužusias ar nebesvarbias svajones, netikusius darbus, nuoskaudas, skausmą, kaltes ir kaltinimus. Viską, kas nebedžiugina.
Bus raminantis žiemos miegas, o paskui bus pavasaris. Jis visada būna.
PROTO AISTROS 