Nežinau, koks buvo tada, prieš daugybę metų papasakoto anekdoto moralas ir kokia priešistorė, bet šį rytą prisiminiau tą senelio pasakotą istoriją. Pas vieną žmogų ateidavo kitas ir vis paprašydavo išvirti porą kiaušinių. Kiaušinius, tiesa, atsinešdavo. Kol kiaušiniai virdavo jie pasikalbėdavo, tada anas pasiimdavo tuos išvirusius ir išeidavo. Ir kitą, ir dar daugybę kartų virė tuos kiaušinius.
Žmona jo paklausė kartą: „O kas tau iš to?“ O jis ilgai galvojo ir atsakė: „Man gi lieka nuoviras…“ Bet daugiau jis nebevirė tų kiaušinių…
Visi mes turim tam tikrus elgesio modelius, kurie formuojasi pamažu – kai mes kaskart pakliūvam į panašias situacijas ir mūsų elgesys tose situacijose būna vienodas. Žaidimo taisyklės įsispaudžia mūsų sąmonėje – kaip vienodas maršrutas į darbą. Vienas kartas, antras, dešimtas ir mes jau spąstuose – automatiškai negalvodami reaguojam į panašias situacijas ir jose taip pat elgiamės, nemąstydami nei kaip, nei kodėl. O ilgainiui atsiduriam ten, iš kur sunku ištrūkti, nes net negalvojam, kad gali būti kitaip.
Kartais vienas nekaltas klausimas iš šalies, tiksli aštriai ir giliai sminganti frazė kaip koks beprotiško stiprumo magnetas per akimirką sutraukia metalo drožles nuo darbastalio ir nustembi nuo to atsivėrusio vaizdo – nieko ten be drožlių ir nėra…
Ir tada aiškiai suvoki, kad tekinti metalo gabalą dėl drožlių, o virti kasdien kiaušinius mėnesių mėnesiais tik dėl nuoviro nėra prasmės…kažkas su kiaušiniais išėjo, o tu žmogau, tik esi pakliuvęs į savo įpročio spąstus.
PROTO AISTROS 